Pasikalbėjimas su mama

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,

 Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,

Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti

 Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,

 Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.

 Sode aš žalią drebulę pasėjau

 Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,

 Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“

Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,

 Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,

 Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.

 Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?

Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?