Kavinėje, valgykloje, restorane

Salėje, kaip ir kitose viešose vietose, nesišukuojama, nesinaudojama kosmetikos priemonėmis, netvarkomos rankos ir drabužiai.

Kaip įeiti į salę. Kai vyras eina su moterimi, pro lauko duris ji įeina pirmoji (atidaro vyras), tačiau į salę pirmas įeina vyras — jis suranda vietas ir veda prie jų moterį. Kiekvienas dėmesingas vyras pirma įsitikina, ar draugei patinka parinkta vieta, ir tik tada eina sėstis.

Dideliame restorane, kur visos salės nematyti, kreipiamasi į padavėją, kad nurodytų vietą. Kai prie stalo veda padavėjas, vyras eina paskui moterį.

Tarp staliukų reikia eiti tyliai ir atsargiai, netrukdant ir neužkliudant sėdinčiųjų. Ką nors užkliudžius, reikia atsiprašyti. Einant pro šalį, negalima apžiūrinėti sėdinčiųjų arba prieš juos išdėliotų valgių. Kai laisvų staliukų nėra, bet yra vietų prie užimtų staliukų, prieš sėdantis prašoma leidimo: „Atleiskite, ar čia galima sėstis?" arba „Atsiprašau, ar ši vieta neužimta?" Gavus teigiamą atsakymą, padėkojama ir, šiek tiek linktelėjus, sėdama. Sėdintieji į nebylų pasveikinimą atsako linktelėjimu.

Pietų metu, kai valgyklos ir kavinės perpildytos, nedera ilgai laikyti užimtos vietos. Jeigu jau pavalgėte, duokite galimybę pavalgyti ir kitiems. Nestovėkite šalia stalo, laukdami laisvos vietos. Beje, ir čia reikia laikytis eilės.

Įėjus į salę, sveikintis nereikia. Iš tolo pamatę pažįstamą, nusilenkite jam tylėdami. Sėdintis prie staliuko paprastai sveikinasi, nesikeldamas iš vietos. Vyras gali kilstelėti, jeigu sveikina žmogų, kuris gerokai už jį vyresnis, arba moterį. Pažįstamam sustojus prie stalo, vyras atsistoja ir kalba su juo stovėdamas. Sėdasi tik tada, kai pašnekovas nueina arba atsisėda prie jo staliuko.

Atsisakyti kviečiamam sėstis prie staliuko galima tik dėl labai svarbios priežasties, pavyzdžiui, kai su kuo nors atėjote ar ko nors laukiate. Kai pažįstamas prieina kartu su nepažįstamu, pastarąjį reikia pristatyti sėdintiems už stalo, kol dar jis neatsisėdo.

Pamačius prie staliuko pažįstamus, ne visuomet galima prie jų prieiti, netgi jei salėje ir nėra laisvų vietų. Kaip pasielgti kiekvienu atveju, turi padiktuoti takto jausmas. Viskas priklauso nuo to, kokia pažintis ir kokios aplinkybės. Negalima prašyti pažįstamą leidimo sėstis prie jo staliuko, kai jis sėdi su kitu jums nepažįstamu žmogumi. Kitas dalykas, jei pats jus pakvies. Tada jis turi supažindinti su savo bendru. Negalima sustoti prie pažįstamojo ir su juo kalbėtis, kai jis sėdi su pašaliniu žmogumi. Tai galima daryti tik labai būtinu atveju, tačiau ir tada reikia atsiprašyti už trukdymą.

Prie stalo. Patogiausios vietos skiriamos pagyvenusiems žmonėms ir moterims. Kai moteris sėdasi, vyras atitraukia ir pristumia jos kėdę. Vyrai sėdasi, tik susėdus visoms moterims. Atėję dviese (vyras ir moteris), prie mažo staliuko sėdasi vienas priešais kitą, prie didelio stalo — vyras sėdasi iš kairės moters pusės, šalia arba už stalo kampo, kad galėtų jai paduoti indus su patiekalais. Atėjęs vienas, renkasi mažą staliuką.

Kai moteris išeina iš už stalo ar prie jo prieina, vyras atsistoja ir atitraukia kėdę, jai padėdamas. Pats sėdasi tada, kai atsisėda moteris. Jeigu toks dėmesio ženklas gali trukdyti šalia sėdinčius, nuo jo susilaikoma. Viskas priklauso nuo aplinkybių.

Mandagus vyras visada pirma pasiūlys valgiaraštį sėdinčiai prie to paties staliuko moteriai (net nepažįstamai) arba vyresniam už save vyriškiui ir tik po to rinksis pats. Lygiai taip pat elgiasi ir jauna mergina, būdama kartu su vyresne moterimi ar pagyvenusiu vyriškiu. Kviestiems (ir moterims, ir vyrams) vaišintojas, neduodamas valgiaraščio, siūlo imti vienokį ar kitokį patiekalą ar gėrimą. Užsako ir moka vaišintojas. Jeigu atėjo kartu, bet mokėti žada atskirai, vyras pasiūlo valgiaraštį moteriai. Ji pasako vyrui, ką pasirinkusi, o šis jau rūpinasi užsakymu.

Kai valgiaraštyje yra nežinomas patiekalas ar gėrimas, geriausiai būtų apie jį pasiteirauti pažįstamą ar padavėją, tačiau jeigu jau surizikavote užsisakyti, pasistenkite jį suvalgyti.

Norėdami paimti valgiaraštį nuo kaimyninio staliuko, atsikelkite, prieikite ir paprašykite: „Atsiprašau, ar galiu paimti valgiaraštį?" arba „Prašyčiau valgiaraštį“. Valgiaraštis paduodamas su žodžiu „prašom". Prireikus galima prašyti druskos, garstyčių ir pan. Galima prašyti ir kėdės nuo kito staliuko. Moterų draugijoje visa tai daro vyrai, o vyresniųjų draugijoje — jaunesnieji.

Prie stalo sėdima tvarkingai. Negalima ant jo dėti rankinuko, pirštinių, nosinės, šukų, pudrinės ir kitų tualeto reikmenų.

Valgyklai ar kavinei priklausantis laikraštis ilgai neskaitomas, nes jo gali ir kiti laukti.

Malonu, kai vyras patarnauja savo draugei — pakelia padažinės dangtelį, paduoda patiekalus, pasiūlo cukraus, įpila vyno ir t. t. Vyras net gali įdėti į jos lėkštę pasirinktą valgį.

Atėjusiai į restoraną vienai moteriai pagal galimybes patarnauja padavėjas.

Ir moteris prie stalo gali padėti vyriškiui, jeigu jie artimi žmonės arba geri pažįstami. Pavyzdžiui, ji gali dėti į lėkštę valgį savo jaunikiui, vyrui, tėvui, draugui ar broliui.

Gaivinančius ir stiprius gėrimus (vyną, degtinę, alų ir limonadą) visada pila vyrai. Moterys tai daro, tik būdamos vienos. Taurėmis susidaužiama labai retai, tik kai norima pabrėžti momento iškilmingumą. Paprastai vyras pakelia taurę, lengvai linktelėdamas galva ir žiūrėdamas draugei į akis. Moteris atsako tuo pačiu. Jeigu už kito staliuko sėdintis vyriškis žvilgsniu ir pakelta taure pradeda įkyrėti moteriai, ji neturi į tai kreipti dėmesio.

Netaktiško poelgio stengiamasi nepastebėti, o juo labiau į jį nekreipiamas kitų dėmesys. Kam nors iš artimųjų pasigėrus, reikia kiek galima greičiau ir nepastebimiau jį išvesti į namus.

Suprantama, viešose vietose galioja tos pačios elgesio prie stalo taisyklės, kaip ir namuose ar svečiuose.

Pokalbis turi būti prislopintas, atitinkantis patalpos atmosferą. Kaip ir visur viešose vietose, reikia elgtis santūriai ir kukliai. Vieša vieta netinka intymiems pokalbiams. Nemandagu šnibždėtis su kaimynu, prisidengus ranka burną. Reikia vengti kivirčų, galinčių kilti ten, kur pernelyg daug vartojama alkoholio. Save gerbiantis žmogus ignoruoja valdininkus ir įžeidžiančias girtųjų pastabas.

Kai reikia kreiptis į sėdintį prie to paties stalo nepažįstamą žmogų, atsiprašoma: „Atsiprašau, leiskite paklausti..." ir t. t. Stalo kaimynui, su kuriuo užsimezgė pokalbis, neprisistatoma, išskyrus tokius atvejus, kai pokalbis pereina į asmeniškas temas ir iškyla būtinumas.

Į pasimatymą, paskirtą kavinėje, valgykloje ar restorane, vyras ateina anksčiau už moterį, jaunesnis — anksčiau už vyresnį, kvietėjas anksčiau už pakviestąjį. Vyras gali išeiti pasitikti savo pažįstamos ir palydėti ją iki stalo. Jeigu jis to nedaro, tai jau bent atsistoja, kada pažįstama (ar pažįstamas) prieina prie stalo.

Į padavėją kreipiamasi mandagiai, kiekvienas pageidavimas pradedamas žodžiu „prašom". Nemandagu kviesti padavėją šūksniu „alio" ar beldžiant peiliu į lėkštę — jis pakviečiamas galvos linktelėjimu. Labai prireikus galima pašaukti, tačiau negarsiai, kai padavėjas yra netoliese.

Norint persėsti prie kito staliuko, į naują vietą neskubama su taurelėmis ir lėkštėmis, bet prašoma, kad viską perneštų padavėjas. Pastebėję serviravimo, valgių ar gėrimų trūkumus, nekelkite dėl to konflikto ir neatkreipkite į save kitų dėmesio, paprasčiausiai paprašykite juos pašalinti. Dėl maisto ir gėrimų kokybės su padavėju nėra ko kivirčytis, nes jis dėl to nekaltas; jo pareiga tik serviruoti stalą ir atnešti, kas pagaminama virtuvėje. Pastebėjus rimtų trūkumų, apie tai reikia pranešti įmonės vadovui.

Padavėjas valgiaraštį pirma paduoda moteriai. Jeigu vyras ir moteris atėjo kartu,— tuomet vyrui. Gėrimų sąrašas irgi paduodamas vyrui. Kai prie stalo sėdi tik moterys, valgiaraštis pirmiausia paduodamas vyriausiajai (tas pat ir vyrų draugijoje).

Geras padavėjas neverčia ilgai savęs laukti, jis pats mato, kada ir prie ko prieiti. Restorano, kavinės ar valgyklos personalo pareiga aptarnauti visus svečius vienodai dėmesingai, neatsižvelgiant į lytį, amžių ar respektabilumą. Familiarumo negalima rodyti netgi nuolatiniams lankytojams. Restorane kartais padavėjas su akivaizdžiu skirtumu aptarnauja „stambų" ir „smulkų" klientą. Padavėjas turi dėmesingai ir mandagiai serviruoti stalą, nepriklausomai nuo to, kas kiek užsakė.

Serviruojant stalą, vengiama triukšmo, indų skambesio, durų pokšėjimo, garsių šūksnių ir t. t. Virtuvėje taip pat negalima triukšmauti, bartis ir garsiai juoktis.

Kas apmoka sąskaitą? Paprastai kiekvienas apmoka savo sąskaitą. Už pakviestuosius moka kvietėjas. Anksčiau už moterį visada būtinai mokėdavo vyras (kavinėje, restorane, teatre ir t. t.). Mūsų laikais moterys yra lygiateisės su vyrais ir pačios save išlaiko. Todėl visiškai natūralus yra moters noras kai kuriais atvejais savo sąskaitą apmokėti pačiai. Vyras neturi manyti, jog tuo užgaunama jo vyriška garbė. Kai moteris nori mokėti už save pati, nors ir vyro pakviesta, turi jam tai pasakyti dar prieš sąskaitos mokėjimą, kad nereikėtų ginčytis, padavėjui girdint, ir versti jį laukti. Pirma moka moteris, paskui vyras. Gerame restorane sąskaita atnešama ant atitinkamo padėklo arba lėkštelės. Tada ir pinigai ten dedami. Sąskaitos tikrinimas nėra smulkmeniškumas, kaip kai kas, be reikalo gėdydamasis, mano, o elementarios tvarkos laikymasis. Radus klaidą, negarsiai apie tai pasakoma padavėjui. Šis, žinoma, atsiprašo ir padėkoja, kai tai buvo padaryta ramiai, be triukšmo. Apsirikus mokančiajam, pirma proga klaida atitaisoma.

„Arbatpinigiai". Kapitalistinėse šalyse yra profesijų, kur arbatpinigiai — vienintelis arba pagrindinis pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie viešbučių tarnautojus, kelnerius, valgyklų ir kavinių padavėjus, pasiuntinius ir kt.

Neleistina duoti pinigų už tokią asmeninę paslaugą, kuria daroma žala kitiems, pavyzdžiui, kad būtų gauta kažkas be eilės (vieta, pietūs, paltas iš rūbinės ir t. t.). Tokiu atveju mokestį už paslaugą reikia traktuoti kaip kyšį. Galima mokėti už tokią paslaugą, kuri neįeina į darbuotojo pareigas, pavyzdžiui, už tai, kad durininkas iškviečia taksi ir pan.

Išėjimas. Norą išeiti paprastai pareiškia vyresnis arba moteris. Vyras gali prašyti ją dar truputį pabūti. Atsisveikinama su prie stalo sėdinčiais pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis. Pažįstami vyrai atsistoja. Nepažįstami gali neatsistoti, net jei prieš tai ir vyko bendras pokalbis. Jie nusilenkia sėdėdami.

1911 žodžiai (Skaitysite 11 min.)
  10 - 8 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras