Rankos

Daugelis žmonių nežino, ką daryti su savo rankomis.

Neužimtas rankas reikia laikyti ramiai, stengiantis atsikratyti įpročio ką nors pešioti, barbenti pirštais į stalą ar kėdę, spragsėti, kasytis pakaušį ar paausį, trinti rankomis skruostus ar pirštu tarpuakį, demonstratyviai apžiūrinėti savo nagus ir t. t. Valgant rankos iki riešo padėtos ant stalo.

Kalbant reikia stengtis kuo mažiau gestikuliuoti. Tai leistina tik scenoje. Kasdieniniame gyvenime tik saikingi gestai gali paryškinti žodžius ir posakius. Pavyzdžiui, pasakymai ,,prašom sėstis", ,,prašom susipažinti", ,,ar galima jums pristatyti?" ir t. t. gali būti palydimi atitinkamo judesio. Nemandagu, kai kalbėdamas žmogus prisidengia ranka burną, plekšnoja pašnekovui per petį, sukioja jo švarko sagą, laiko už rankovės, baksnoja alkūne. Norint ką nors pažįstamo aprangoje pataisyti, pavyzdžiui, nuimti siūlą ar plauką, prašoma jo leidimo.

Pirštus visada stengiamasi laikyti suglaustus. Atkištas mažasis pirščiukas valgant, šokant, rūkant atrodo pamaiviškai ir manieringai.

Nemandagu rodyti pirštu.

Su kuo nors kalbantis, žiūrima į akis. Reikia mokėt žvilgsnį valdyti. Niekas geriau nepuošia veido, kaip natūrali išraiška.