Kaip kalbėtis?

Namų ar stalo šeimininkas turi nepastebimai vadovauti, stengdamasis užmegzti bendrą pokalbį kokia nors visus dominančia tema ir įtraukdamas į jį netgi droviausius svečius. Pačiam geriau kalbėti mažiau. Šeimininkas žiūri, kad pokalbis neperžengtų mandagumo ribų. Nemandagu kalbėtis tokia tema, kuri kam nors iš dalyvaujančių yra nesuprantama.

Taktiškas ir mandagus pašnekovas kalbasi su visais, niekam neteikdamas aiškaus pirmumo. Mokėjimas pašnekovą išklausyti — būtina pokalbio sąlyga. Tačiau tai nereiškia, jog reikia sėdėti tylint. Netaktiška pertraukinėti kito kalbą. Kiekvienam žmogui, kad ir kažin kaip jam būtų nuobodu, turi užtekti kantrybės išklausyti iki galo kito mintį ar pasakojimą. Kai norite įterpti esminę mintį, paprašykite leidimo: „Atleiskite, ar galiu papildyti" arba „Atsiprašau, kad jus pertraukiau, norėčiau kai ką pridurti..." ir t. t. Kalbantysis su tokiais įsiterpimais turi skaitytis.

Dalyvaujant pokalbyje, reikia būti atidžiam. O jei kartais neišgirstumėt kokio klausimo, tai bus nemandagu klausti vienskiemeniais žodžiais: „ką?" arba „kaip?", reikės sakyti: „Atleiskite, aš neišgirdau" arba „Dovanokite, prašyčiau pakartoti" ir t. t. Bet koks staigus klausimas ar atsakymas skamba nemandagiai, todėl reikia vengti vienskiemenių „taip", „ne", „kaip?" ir t. t.

Kalbantis dviese, taip pat reikia mokėti klausytis ir tylėti. Atsitinka, kad prisieina ir nutylėti, kai jauti, jog žodžiai gali įžiebti aistras.

Savo nuomonei apginti neverta pradėti karšto ginčo. Tokie ginčai gadina visų nuotaiką. Bendrame pokalbyje niekuomet neleistini asmeniškumai ir užgauliojimai. Jaunimas turi vengti ginčų su vyresniaisiais. Netgi kai vyresnysis iš tikrųjų neteisus, o jaunuolis nesugebėjo ramiu pokalbiu jo įtikinti savo teisumu, geriausia ginčą nutraukti ir pakeisti pokalbio temą. Suprantama, tai neliečia pasaulėžiūros klausimų, tačiau ir čia galima būti taktiškam.

Bet kokioje draugijoje džiaugiamasi geru pasakotoju, tačiau ne kiekvienas šiuo talentu yra apdovanotas. Jeigu norite sudominti savo temomis, turėkite galvoje, kad kalbėti reikia aiškiai ir trumpai ir kad mintys turi būti logiškai susijusios. Norint įtikinti kitus, reikia pačiam būti tikram savo žinių teisingumu ir nesikarščiuoti. Venkite kartojimosi. Pabrėžti savąjį aš — negražu, tegul apie jūsų privalumus kalba kiti.

Jaunuoliams pravartu įsiminti, jog jie turi laukti, kol vyresni, gerbiami žmonės įtrauks juos į pokalbį. Savo ruožtu vyresnieji turi leisti jauniems kalbėti, jų nepertraukinėti. Sąmojingas žmogus šiuo savo talentu naudojasi taktiškai, neišjuokdamas kitų ir nesišaipydamas iš jų. Kai žmogus neturi šio gabumo, nėra ko nertis iš kailio, stengiantis atrodyti sąmojingam. Kaišytis svetimomis plunksnomis neskoninga: kažkur perskaitytos ar iš kažko išgirstos mintys, citatos ir kandūs posakiai neteikiami kaip savi. Kai nesi kompetentingas kalbėti kuriuo nors klausimu, apie tai ir pasisakyk.

Gerai išauklėtas žmogus „visažinio" atžvilgiu laikosi kukliai ir ramiai, dedasi nepastebįs jo suklydimų. Kai reikia kalbėtoją pataisyti, stengiamasi tai daryti delikačiai, neužgaunant jo, kreipiantis tokio pobūdžio posakiais, kaip: „Atleiskite, ar jūs nesuklydote?" ir pan.

Suklysti gali kiekvienas. Tačiau tas, kuris pastebėjo klaidą ir yra įsitikinęs savo teisumu, neturi kalbėti pamokomu tonu. Nemandagu taisyti pasakotoją stačiokiškomis frazėmis „netiesa", „jūs čia nieko neišmanote", „tai aišku kaip dieną ir netgi vaikui žinoma", „niekus kalbate" ir t. t. Tą pačią mintį galima pasakyti mandagiai, neįžeidžiant kito, pavyzdžiui: „Atleiskite, aš su jumis nesutinku", „Man rodos, jūs neteisus...", „Aš esu kitokios nuomonės..." ir t. t.

Pašnekovo teiginių negalima komentuoti žodžiais „galbūt", „labai galimas daiktas", „savaime suprantama" arba „žinoma"— tai atstumia. Dėl patikslinimų įsižeisti nereikia. Nedera rodyti kitiems savo nepasitenkinimo, verčiau pastabas įsidėmėti.

Kai pasakojami jums žinomi dalykai, reikia kantriai, nepertraukinėjant išklausyti. Kita vertus, pastebėjus, kad pasakojimas nedomina pašnekovo ar šalia esančių, nereikia jo tęsti.

Kai visoje draugijoje kalbama viena kalba, nemandagu su kuo nors kalbėtis kita. Jei susirinkusiųjų tarpe yra žmogus, nemokantis vietinės kalbos, stengiamasi jam pokalbį išversti. Nemandagu taip pat, atsiskyrus nuo draugijos, organizuoti atskirą „klubą".

Kompanijoje nesišnabždama, nes tai laikoma įžeidimu. Kai reikia pasakyti ką svarbaus, nepastebimai pasitraukiama į šalį.

Kalbėdamiesi su kitais, neužsiiminėkite pašaliniais dalykais, neskaitykite, nesišnekėkite su kaimynu, nežaiskite su kokiu daikteliu, nežiūrėkite į lubas ar užsisvajojęs pro langą. Toks elgesys užgauna. Su pašnekovu reikia būti atidžiam, žiūrėti jam į akis, o ne išsiblaškiusiu, klaidžiojančiu žvilgsniu pro jį.

Kalbantis nereikia daryti grimasų ir gestikuliuoti. Kas kalbėdamasis mostaguoja rankomis, plekšnoja pašnekovui per petį, familiariai baksnoja jį alkūne ar laiko už rankovės, paprastai veikia erzinančiai. Kai matote, kad jūsų pašnekovas skuba, nelaikykite jo, norėdamas baigti savo mintį. Žmogų, kuris užsiėmęs ar yra su kitu jums nepažįstamu žmogumi, galima atitraukti tik išimties atveju.

Kai prisideda naujas pašnekovas, jam keliais žodžiais paaiškinamas pokalbio turinys, kad galėtų jame dalyvauti. Žmogus, prisidėjęs prie pokalbio, paprastai temos neklausia. O jei ir paklausia, tai jam neatrėžiama—„a, šiaip sau", ar „nieko ypatinga". Kai pokalbio turinio nenorima jam atskleisti, atsakoma trumpai, bet mandagiai: „kalbėjome apie šeimyninius reikalus" arba „apie darbą" ir t. t. Taktiškas žmogus supras, jog šioje situacijoje pašnekovai nereikalingi.

Dalyvaujant trečiam asmeniui, kurio nenorima įtraukti į pokalbį, nereikia vartoti paslaptingų ar dviprasmiškų posakių — geriau pakeisti pokalbio temą.

Nemandagu kalbėtis per didelį atstumą — per visą stalą, per koridorių, iš laiptinės apatinės aikštelės kreiptis į esantį viršutinėje, per gatvę ar pro langą į esantį kieme ir t. t. Tačiau nereikia ir taip arti prieiti, kad jaustum kito kvėpavimą.

1108 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras