Kreipimasis

Pas mus vartojamos dvi kreipimosi formos: „jūs" ir „tu". Anglijoje yra tik viena forma, Rumunijoje buvo net trys kreipimosi formos. Švedijoje ir Lenkijoje laikoma nemandagumu kreiptis „jūs" į svetimą, ypač į senesnį asmenį ar viršininką. Tam vartojamas trečias asmuo, pavyzdžiui: „Ar nenorėtų daktaras man padėti?", „Ar galima ponią palydėti?" ir t. t.

Lietuvių kalba didesniam mandagumui prie įvardžio „jūs" pridedama pavardė arba titulas, pavyzdžiui: „Drauge (draugas) direktoriau, jus kviečia prie telefono", arba „Drauge (draugas) Kalvaiti, prašom, jūsų laukia".

Kreipimasis tiesiog „drauge" arba „gerbiamas drauge" yra anoniminis ir neparodo reikiamos pagarbos. Anonimiškai galima kreiptis tik į pašalinį, kai nežinoma jo vardo, pavyzdžiui, traukinyje, parduotuvėje ir t. t.

Mandagu prie pavardės visada pridėti žodį „draugas". Sakoma: „Drauge Kalvaiti, jus kviečia prie telefono" arba „Draugas Petraitis apie tai kalbėjo". „Draugas" pridedamas ir tada, kai kalbama apie nesantį. Artimiau bendraujant, sakomas vardas, prieš kurį, suprantama, žodis „draugas" nevartojamas. Žodis „draugas" praleidžiamas, kai kalbama apie žinomą, įžymų, išgarsėjusį žmogų, pavyzdžiui: „Gustavas Ernesaksas išvažiavo atostogų", „Šolochovas parašė naują kūrinį".

Trečiąjį asmenį nurodyti tik įvardžiu nepriimta. Pavyzdžiui, ne „jis žino", bet „draugas Petraitis žino". Bendraamžiai gali sakyti „Algis žino" ar „Petraitis žino". Jau iš ankstyvos vaikystės reikia reikalauti, kad vaikas mandagiai kreiptųsi ir kalbėtų. Negalima leisti, kad ne tik apie pašalinius, bet ir apie tėvą, motiną ir net seserį ar brolį sakytų „jis" ir „ji". Turi sakyti: „mama prašė pasakyti" (o ne „ji sakė") ar „taip, tėvelis namie" (o ne „taip, jis namie").

Dar grubiau skamba, kai čia pat esantys asmenys pavadinami apibendrintai „žmogus", „vyriškis", „moteris". Pavyzdžiui: „Šis žmogus nori su jumis pasikalbėti". Storžieviškas ir toks pasakymas: „Šitas taip pat eis su mumis". Kai nežinoma žmogaus vardo, mandagiai sakoma: „Drauge Kalvaiti, šitas pilietis (šitas draugas) nori su jumis pasikalbėti".

Pokalbis būna draugiškesnis, šiltesnis ir mandagesnis, kai protarpiais įterpiami kreipiniai. Pavyzdžiui: „Taip, žinoma, drauge Kalvaiti...", „Drauge Petraiti, jūs sakote..."

Kreipiantis į vieną iš sutuoktinių, apie kitą sakoma ne „jūsų antroji pusė", o „jūsų vyras", „jūsų žmona". Šios taisyklės reikia laikytis, ir kalbant apie savo vyrą ar žmoną. Grubiai, net įžeidžiamai skamba tokie pasakymai, kaip „mano senė", „mano senis", o apie vaiką — „vaikiščias".

Kai kurie jaunuoliai turi blogą įprotį kreiptis į pašalinius asmenis žodžiais „tėvai", „tetule", „dėdule", „močiute" ir t. t. Vulgaru taip vadinti pažįstamus ir už akių. Dažnai vartojamas kreipinys „šeimininke" irgi nėra solidus. Yra vyrų, kurie kreipiasi į moteris, jų supratimu, labai širdingai: „katyte", „paukštyte", „pelyte" ir pan. Tokius žodžius galima vartoti tik intymiai ir tik tada, kai jie yra malonūs tam, kam skiriami. Susirinkimo pirmininkas ar lektorius į susirinkusius kreipiasi žodžiais „gerbiami klausytojai" arba ,,gerbiami draugai".

Titulų vartojimas mūsų visuomenėje nugrimzdo amžinybėn. Titulai ir laipsniai dabar pas mus paminimi tik oficialiai kreipiantis ir išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai kas nors turi mokslinį laipsnį ar profesoriaus vardą ir tai jau tapo jo pavardės priedu.

Kreipiantis į asmenį, turintį kelis titulus, minimas tik vienas, visų aukščiausias. Savaime aišku, jog titulo ar mokslinio laipsnio turėtojas šito nesistengia pabrėžti, todėl prisistatydamas nesako „mokslų daktaras Viržonis" ar „profesorius Katilius", „direktorius Nendrė" ar „papulkininkis Vitkus" ir t. t.

 

715 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras