Kūdikio lepinimas

Kūdikio lepinimas

Ar galima tokio amžiaus kūdikį išlepinti? Ši problema iškyla jau pirmomis kūdikio gyvenimo savaitėmis, kai jis pradeda verkti tarp maitinimų, užuot ramiai miegojęs. Kai imi jį ant rankų ir vaikštai su juo po kambarį, jis nustoja verkti, bet trumpam, o kai tik dedi atgal, viskas prasideda iš pradžių. Manau, kad pirmaisiais 2 mėnesiais galima visiškai nesijaudinti, kūdikis neišleps. Matyt, jis blogai jaučiasi arba jo nervai sudirginti. Kai paimate ant rankų, jis išsiblaško, o judėjimas jį nuramina. Be to, jūsų kūno šiluma ir pilvuko spaudimas taip pat jam padeda. Net jeigu vėliau pamatysite, kad jį truputį išlepinote, tai nesunkiai perauklėsite per keletą dienų, kai jam bus 4—5 mėnesiai.

Kūdikiui jau trys mėnesiai. Jo pilvuko jau nebepučia dujos, nervų sistema harmoninga — vadinasi, dingsta blogą savijautą sukeliančios priežastys (labai retai vaikams pučia pilvą iki 4—5 mėnesių). Kūdikis jau nenubunda dėl spazmų ir išpūsto pilvuko. Ir reguliariai nebeverkia. Žinoma, tie vaikai, kuriuos visus pirmuosius 3 mėnesius nenuleido nuo rankų, bus, galbūt, truputį išlepinti. Jie nori, kad ir toliau juos taip nešiotų, žaistų su jais. Dabar bus protingiau jų taip negailėti. Nenoriu pasakyti, kad jūs staiga turite pasidaryti labai griežtos. Tačiau kai kūdikiui ateina laikas miegoti, pasakykite su šypsena, bet tvirtai, kad jam laikas miegoti, o jums reikia dirbti savo darbą. Tai pasakiusios, išeikite, net jeigu jis keletą minučių rėks.

Apie tėvus, kurie per daug žaidžia su savo kūdikiu. Neretai motina, tėvas ar močiutė taip dievina mažylį, jog jį užima beveik visą laiką, kai jis nemiega: nešioja ant rankų, šokdina ant kelių, šoka su juo, juokina jį, katutes ploja ir kt. (visi tėvai taip žaidžia su savo kūdikiu, tačiau saikingai). Pamažu kūdikis visiškai atpranta savarankiškai žaisti. Paliktas vienas nuobodžiauja, jaučiasi vienišas ir verkia, kad kas nors pas jį ateitų. Tai, kas anksčiau motinai buvo vienas malonumas, dabar tampa sunkia našta.

Apie tėvus, kurie lengvai nusileidžia. Jeigu motina visada ima kūdikį ant rankų, kai tik jis pravirksta, tai maždaug po dviejų mėnesių jis gali beveik visą laiką neiti nuo rankų, kol nemiega. Jeigu motina, kaip ir anksčiau, nuolaidžiaus, tai po kurio laiko kūdikis supras, jog vargšelė motina yra po jo padu ir piktai reikalaus, kad visą laiką jį nešiotų ant rankų. Motina visa širdimi piktinasi tokiu kūdikio elgesiu, ir jis tampa nemielas. Bet ji gėdijasi tokio jausmo ir nemato išeities iš susidariusios nenormalios padėties.

Išlepinimo priežastys. Kodėl kai kurie tėvai vaikus išlepina? Pirma, taip dažniausiai atsitinka su pirmuoju kūdikiu. Visi tėvai truputį lepina savo pirmagimius. Daugumai tėvų pirmas kūdikis — įdomiausias žaisliukas. Bet svarbiausia ne tai, kad tėvai jį dievina. Dažnai tėvai į kūdikį sudeda ir savo neišsipildžiusias viltis, būkštauja dėl jo ateities. Jie jaučia didelę atsakomybę už bejėgės žmogiškosios būtybės likimą. Kai kūdikis verkia, tėvai jaučiasi turį jam kažkuo padėti. Gimus antram kūdikiui, jūs jau labiau pasitikite savo jėgomis ir galite realiau vertinti aplinkybes. Žinote, kad kūdikiui kartais tenka ko nors atsakyti jo paties labui. Nesijaučiate kalta, kai tenka būti tvirtai ir nepermaldaujamai, nes žinote, jog esate teisi.

O kodėl vienų tėvų vaikas labiau išlempa, negu kitų? Paprastai vaiką lepina tokie tėvai: 1) kurie labai ilgai jo laukė ir bijo, kad kito jau nebeturės; 2) tėvai, nepasitikintys savo jėgomis (jie pasidaro vaiko vergais ir deda į jį visas neišsipildžiusias viltis); 3) tėvai, paėmę auklėti kūdikį ir galvojantys, kad jie bet kokiomis pastangomis turi pateisinti prisiimtą misiją; 4) tėvai, tyrinėję vaikų psichologiją institute ar medicinos mokykloje arba dirbę šioje srityje ir dėl to manantys, jog jie dvigubai turi įrodyti savo kompetentingumą (faktiškai teorijų žinojimas tik apsunkina vaiko auklėjimą); 5) tėvai, kurie gėdijasi savo priešiškų jausmų vaikui ir stengiasi užtušuoti savo „kaltę", duodami vaikui viską, ko jis nori; 6) tėvai, kurie negali klausyti vaiko verksmo. Mat, jie jaučiasi dėl to kalti ir yra pasiruošę padaryti bet ką, kad tik jis neverktų.

Kokia bebūtų priežastis, visi tie tėvai pernelyg noriai aukoja savo patogumus bei teises, stengdamiesi patenkinti visus vaiko norus. Jeigu vaikas būtų protinga būtybė, nebūtų taip baisu. Tačiau bėda, jog vaikas nežino, kas jam gera, o kas bloga. Jis, suprantama, nori tvirtos tėvų rankos, kad galėtų būti saugus. O kai tėvai dvejoja, vaikas nežino, kaip elgtis. Jeigu tėvai visada skuba paimti ant rankų lovelėje pravirkusį kūdikį, tarytum jam būtų ten pavojinga, kūdikiui taip pradeda atrodyti, kad ten iš tikrųjų kažkodėl pavojinga. Ir kuo labiau tėvai paklūsta vaiko kaprizams, tuo jis tampa reiklesnis. (Bet kuriame amžiuje mes nesąmoningai linkę užsisėsti ant pernelyg nuolankaus žmogaus sprando.)

Išlepintas kūdikis vemia. Kai kurie vaikai, kai tik susijaudina, tuoj pradeda vemti. Dėl to motina išsigąsta, žiūri į kūdikį sunerimusiu žvilgsniu, skubiai apšluosto jį, stengiasi būti jam atidesnė, o kitą kartą tuojau pat puola prie jo, kai tik jis surinka. Kūdikis iš karto suvokia savo padėtį ir kitą kartą supykęs tyčia stengiasi vemti. Tarp kitko, vėmimas jį gąsdina taip pat, kaip ir motiną. Manau, motina turi kuo ramiausiai žiūrėti į vėmimą, jeigu kūdikis tyčia vemia, kad laimėtų. Jeigu motina nutarė pripratinti jį užmigti be riksmo ir supimo, tai ir turi laikytis užsibrėžto plano ir neiti pas kūdikį. O sutvarkyti kūdikį galima ir vėliau, kai jis užmigs.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras