Ridiką rauti

(Žaidžia 8—20 asmenų)

Žaidėjai sėdasi ant žemės į eilę, vienas kitą apsikabindami. O vienas, apsižergęs lazdelę, apie juos joja sakydamas: „Joju, joju apie dvarą: dvaro šunes vampt, vampt, aš kepure plampt, plampt". Paskiau, apsistojęs prie pirmojo, sako: „Laba diena". „Laba",— atsako jam.— „Ar čia ponas?"—klausia jis. „Pačiame gale", — atsako. Tada jis eina prie antro, trečio ir t.t., klausdamas, kol galiausiai pasiekia paskutinį, kuris atsako: „Aš pats ponas kapitonas, mano pati — rožė, o sūnelis — sakalėlis. Ko iš manęs reikalauji?" Tada raitelis sako: „Mano boba nukrito nuo krosnies ant suolo, nuo suolo ant žemės, gerai apsitrankė ir vaistų užsigeidė trynio ridiko. Ar negalėčiau gauti?" — „Dar žemė neišdirbta",— atsako ponas. Jis vėl joja apie dvarą ir iš naujo visus klausia. Taip daro, kol ridikas užauga ir galima rauti. Tada ponas atsako: „Gali, rauk, tik lapų nenutrauk". Tuomet raitelis rauna pirmąjį: padavęs jam lazdelę, traukia lauk, o kiti visi nenori jo paleist. Kai išrauna, tada rovėjas pašankina, arba žemes nupurtina, ir klausia: „Ką valgei?" — „Žirnių",— atsako — „Ko gėrei?“ – „Midaus.“ – „Kur dangus?" — „Antai", - sako, aukštyn rodydamas. – „Kur žemė?" – „Štai"_, - sako, žemyn rodydamas.

Jei atsakydamas į rovėjo klausimą prasijuokia, tai siunčia jį kur nors į tamsią kertę. O jei ištesi neprasijuokęs, tai siunčia į šviesiąją kambario dalį. Paskui rauna antrą „ridiką“ ir t.t.