Apie pagonišką pagundą

Yra pagoniška pagunda ir mūsų Lietuvoje. Šitie pikti darbai būdavo iki Vytauto, nes Vytauto pačią Ariogaloje po mirties sudegino. O paskui ėmė liautis deginę.

Buvo žmogus Sovijus. Jis sumedžiojo nepaprastą šerną, išpjovė iš jo devynias blužnis ir atidavė savo vaikams, kad iškeptų. Anie jas suvalgė. Sovijus supyko ant vaikų. Jis norėjo nueiti į pragarą, per aštuonerius vartus neįėjo, o per devintuosius įvykdė savo norą, vienam sūnų parodžius kelią. Broliai piktinosi juo, bet šis pasiteisino:

— Nuėjęs susirasiu tėvą ir nuvesiu į pragarą.

Tėvas pavalgė vakarienę su juo, pataisė jam guolį ir užkasė jį į žemę. Rytą, jam atsikėlus, klausė:

— Ar geras buvo poilsis? Anas gi sušuko:

— Och, kirmėlės ir šliužai mane ėdė!

Kitą dieną pataisė jam vakarienę ir paguldė jį į medinę skrynią, ir užmigdė. Rytą to paties klausė, ir jis atsakė, jog kandžiojo pulkai uodų ir bičių:

— Aiman, kaip prastai miegojau!

Kitą dieną sukrovė didelį laužą ir įmetė jį į ugnį. Rytą gi jį klausė:

— Ar gerai miegojai?

Anas atsakė:

— Kaip kūdikis lopšyje saldžiai miegojau!

O didžioji velnio pagunda, kuri prigijo lietuvių giminėje, jotvingių, prūsų, suomių, lyvių ir kitose gentyse, Sovica vadinamose! Jie mano, kad Sovijus palydi jų vėles į pragarą, ir dabar savo mirusiųjų kūnus degina ant laužų.

Prigijus šiai Sovijaus pagundai, ėmė aukoti bjauriems dievams — Andievui, Perkūnui, kitaip tariant, griausmui, Ževorūnai, arba kalei, ir Teliaveliui kalviui, kuris nukalė saulę, šviečiančią žemei, ir įsviedė ją į dangaus skliautą.

 

288 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 20 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU