Dilgynė

Gyveno trys ūkininkai. Vienas jų labai gerai gyveno. Jam net višta nei vieno kiaušinio nepametė, taip gerai sekėsi! Paskui višta pametė kiaušinį. Jis sako:

— Jau čia kas nors mums bus... Reikia parvežt kunigą, pašventint pastatus.

Parvežė kunigą, pašventino pastatus. Užėjo labai didelis lietus, ir kunigas apsinakvojo. Nakvoja kunigas ir klauso nakčia — kelia jį. Sako:

— Kelkis, važiuok namo!

Jis pabudo, pažiūrėjo, pažiūrėjo... Mano sau: „Gal sapnuoju? Čia kas?" Paskui vėl atsigulė, vėl miega. Ir vėl jį kelia. Sako:

— Važiuok namo! Ko tu miegi?

Jisai mano sau: „O kas čia?" Ir trečią kartą jį kėlė. Jis trečią kartą pabudo ir sako zakristijonui:

— Žinai, renkimės ir važiuokim namo. Nežinau, kas mane tris kartus žadino, kad namo važiuočiau. Gal kas namuose atsitiko?

Išvažiavo. Pamiršo knygas. Kunigas zakristijonui sako:

— Sustabdyk arklį, bėk: aš knygas ant stalo palikau. Tai tu atneši knygas...

Zakristijonas atbėgo — kad tų pastatų nėra! Tiktai stovi ežeras, vanduo. Ir mato: plaukioja stalas ir knygos ant stalo. Jis atėjo pas kunigą, sako:

— Klebone, nėra pastatų, tik vanduo, ežeras stovi.

Sako:

— Ten ežero nebuvo, o dabar ežeras. Gal tu ne tenai nuėjai?

— Na,— kaip?! Stalas plaukioja, knygos ant stalo!

Dabar tas kunigas eina. Eina, tikrai — ežeras, vanduo!

Kai kunigas atėjo prie krašto, tas stalas priplaukė. Jis tas knygas paėmė. Kai tik knygas paėmė, tai tas stalas kad užstaugė ir nuėjo į gilumą!

 

302 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU