Ginučių piliakalnis

Vieną kartą vaikai ganė gyvulius prie Ginučių piliakalnio. Bedūkdami jie įmetė į urvą vieno vaiko kepurę. Vaikas bijo eit namo, kad tėvas už kepurę nebartų. Sumanė, kad reikia lįsti į urvą. Piemenys turėjo virvę, įleido vaiką į urvą. Kai nusileido žemyn, vaikas priėjo duris. Durys atsivėrė, pamatė kažkokią senutę. Ta senutė sako:

— Še, imk kepurę ir dar maišelį aukso ir eik iš čia! Nes gali nutrūkti šunes. Tada tave sudraskys į gabalėlius!

Vaikas išėjo iš tos senutės, piemenys jį ištraukė į viršų. Kiti vaikai jam pavydėjo aukso. Vienam vaikui topterėjo, ir jis sako:

— Įleiskit ir mane į šitą urvą. Aš išnešiu aukso ir jums duosiu.

Tada vaikai jį nuleido. Bet jis kaip tik pakliuvo į kitą pirkią, kur buvo kariškis. Kariškis, jį pamatęs, tik sugriežė

dantimis ir sako:

— Ar neisi, tu bjaurybe, iš mano pirkios?!

Vaikas sudrebėjo ir norėjo bėgti. Kariškis sugavo vaiką, nunešė į tamsią kamarą ir uždarė. Kiti vaikai laukė laukė prie urvo. Taip ir nesulaukė. To vaiko ir dabar kaip nėra, taip nėra.

Tas urvas ir dabar tebėra. Sako, kad piemenys girdi po žemėmis varpais skambinant. Sako, kad tenai yra bažnyčia.

231 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU