Gudruolis Uburtis ir velnias

Jeigu tiktai kas eidavo pro Džiugo kalną, visada tenai pamatydavo biznu frakeliu gražų vokietuką, šokinėjantį iš medžio į medį. Visi to kalno lenkėsi iš tolo — bijojo velnio galybės. O kas tiktai prie jo prisiartindavo, tą tuojau nelabasis kviesdavo visokių varžybų, o pralaimėjusį griebdavo ir smaugdavo. Šit atsirado vienas drąsus kaimo žmogus, vardu Uburtis, atėjo prie pelkės, telkšančios čia pat palei kalną, ir ėmė pintis vyžas iš karnų, pasilupdamas jų nuo karklų, augančių toje vietoje. Po kurio laiko ateina velnias.

— Gera diena, žmogau.

— Gera diena.

— Ką čia veiki?

— Vyžas pinu.

— O kas tau leido?

— Aš jei ką dirbu, tai nė kokių leidimų nesiklausiu.

— Kaip tu drįsti mano žemėj ir nuo mano medžių karną plėšti: aš esu šios vietos ponas, ir jei tu man prakiši varžybas, kurių tave iškviesiu, tai prapulsi tučtuojau.

— Gerai, o jei laimėsiu, ką man duosi?

— Skrybėlę pinigų.

— O kokios bus pirmosios varžybos?

— Mėginsim, katras stipresnis.

— Gerai.

— Na, tai eikš imtynių.

— Eik tu, eik! Kur tu imsies su manim, kad tu neužveiktum nė mano šimtamečio senelio, kuris antai miega už kelių žingsnių.

Taip sakydamas, Uburtis parodė į gulinčią mešką. Velnias prie jos pripuolė ir griebė abiem rankom už kaklo. Meška užerzinta dėjo vokietuką į žemę ir ėmė duoti jam savo dailia leteniūte. Primuštas, priniurkytas vos ištrūko vargšas iš meškos glamonių.

— Na, vienas varžybas laimėjai, dabar — kitos: meskim, kas aukščiau išmesim.

Taip taręs, jis griebė čia pat gulintį dideliausią akmenį ir bloškė į orą; akmuo nukrito po trijų valandų. O Uburtis paėmė rankon vieversį ir paleido; kvailas velnias pamanė, kad ten akmenėlis. Laukia juodu valandą, laukia antrą, trečią, ketvirtą, penktą, dešimtą — nenukrinta.

— Išlošei, žmogau, antras varžybas; dabar trečios: katras greitesnis. Tu lėk, aš vysiu.

— Kur tau, velne, su manim lenktynių eiti, tu nė mano vaiko, vakar gimusio, nepavytum; jeigu nori, pamėgink su juo.

Taip sakydamas, jis pabaidė iš žabarų kiškį. Kiškis pašoko ir ėmė lėkti.

— Čiupk, čiupk!

Velnias šoko kiškio vyti ir, nieko neveikęs, sugrįžo.

— Tavo teisybė, žmogau, išlošei. Na, dar vienos varžybos, ir pinigai tavo. Matai antai tą geležinę lazdą? Ji sveria šimtą tūkstančių svarų: katras ją aukščiau išmesim?

— Tu pirmas mėgink, velne.

Velnias griebė lazdą viena ranka ir išmetė taip aukštai, jog iš akių dingo, o kai nukrito, tai lig pusės žemėn įsmego.

— Dabar tavo eilė, žmogau.

Žmogus pridėjo ranką prie lazdos ir ėmė žiūrėti į debesis, slenkančius padange.

— Ko ten taip žiūri? — klausia velnias.

— Laukiu, kol ateis anas didelis debesis. Mano brolis yra kalvis danguje, ir dabar jam labai reikia geležies; jis sėdi anapus tų debesų ir laukia, kol jam tą lazdą užmesiu.

— Ai žmogau geras, nemesk susimildamas, ji man labai reikalinga. Žinau, kad esi stiprus. Laimėjai visas varžybas. Tai duok dabar savo skrybėlę, pripilsiu auksinių.

— Gerai, eikš su manim į miško gilumą, o ten atiduosi man visus, kiek priklauso.

Žmogus ten jau seniai turėjo išsikasęs gilią duobę, tai viršum jos uždėjo savo kiaurą skrybėlę ir apkamšė velėna visas kiaurymes aplinkui, kad velnias nepermanytų jo klastos.

— Tai šit, ponas velne, mano skrybėlė, pilk pinigus.

Velnias supylė vieną maišą auksinių — skrybėlėj nė žymės; atnešė antrą — nė žymės; supylė trečią, ketvirtą, dešimtą, šimtą, ir, kai duobė jau buvo pilna, tai pripylė pagaliau ir skrybėlę.

Nuo to karto velnias niekad nebesirodo ant Džiugo kalno. O Uburtis pralobo, pasistatė naują trobą, prisipirko medaus, degtinės ir kas dieną gėrė krupniką, ir aš ten buvau, valgiau ir gėriau, per barzdą varvėjo, dantys neregėjo.

765 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
Padavimai
  10 - 28 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU