Imbarės piliakalnis

Sako, kad kitą kartą čia su švedais lietuviai kariavę. Švedai puolė lietuvius. Lietuviai čia sukasė tokį piliakalnį didelį, suvarė žemes. Paskui nešė ant kalno didelius rąstus. O tie švedai iš pakalnės... Lietuviai nuo kalno ritino visus tuos rąstus šiems po kojų. Na daug, sako, ten žuvo kariuomenės...

*

Sakydavo, kad buvo didelis dvaras. Ten toks ponas gyvenęs, didelis turtuolis. Ir jis daug turėjęs baudžiauninkų, labai mušdavęs juos, žudydavęs visokiais būdais. Sako, kad buvo prakeiktas tas dvaras, ir nugrimzdęs visas žemėn, ir palikęs toks aukštas kalnas. Iš to kalno visokios baidyklės kylančios...

 

Šaltinis yra toks, duobė. Žmonės surišo kelias kartis į krūvą ir gramzdino į dugną — nieko nepadarė, nepasiekė dugno! Tas šaltinis verda ir verda. Tai sako, kad ten tas pats ponas pražuvęs.

*

Kitąsyk sapnavo, kad yra raktas upėje. Esanti sietuva, ir dvyliktą nakties reikia nerti į tą sietuvą. Tenai yra akmuo, o po tuo akmeniu — raktas. Jei tą raktą išimtų, pilelę atidarytų.

*

Piemuo ganė kiaules prie to piliakalnio. Žiūri — kiaulė eina ir eina į kalną. Jis pasekė. Rado urvą. Eina tuo urvu, žiūri — gražiausi arkliai avižas ėda! Kiaulė irgi ėda. Piemuo pasakė šeimininkui. Tas liepė nebeit į kalną. Jei kiaulė pati pareis, tai gerai, o jei ne — tegu neieško.

 

246 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU