Lokavos kalnas

Seniau ant to kalno, stačioje pusėje, netoli viršaus, buvę urvai. Iš tų urvų kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergaitė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi:

— Tbruka, tbruka, tbruka! Kai žmonės eidavę artyn, ji pasislėpdavusi.

Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetę į tą urvą, o patys nubėgę šalin. Tas, be kepurės pasilikęs, verkė, apie tą urvą vaikščiodamas. Neilgai trukus minėta mergelė išnešusi jam kepurę, aukso pinigų pripiltą. Tas džiaugdamasis parbėgęs namo. Apie tai išgirdę, aplinkiniai žmonės susitarė eiti kasti tą urvą. Bet ką jie per dieną kasę, tas po nakties buvo užgriuvę. Taip ilgai besidarbuojant, jiems atsibodo, metė tą darbą.

Nuo to laiko ant kalno daugiau nieko nebematę.

*

Važiavo su javais žmogus naktį pro tą kalną. Žmogus važiuodamas miegojęs, o pabudęs neberado maišų su javais. Bet jis ratuose radęs aukso pinigų, kurių buvę dvigubai tiek, kiek tie javai verti.

*

Nuėjo žmogus ant Lokavos kalno, veizi — žaltys. Tai žaltys sakąs: — Imk iš mano nasrų raktus su savo burna. Tas žmogus pabijojo, neima. Žaltys sakąs:

— Kvailas buvęs, kvailas ir paliksi! Būtum gavęs dvarą! Kitąkart sakė, kad buvęs dvaras, apneštas smiltimis, ar bažnyčia buvus.