Paršežeris

Toje vietoje, kur dabar Paršežeris, buvo plačios pievos. Vieną sykį žmonės, važiuodami į jomarką, mato, kad tas pievas paršas knisa ir knisa. Nusistebėję, nusijuokę žmonės, iš kur jis galėjo ten atsirasti ir knisti. O paršas knisa vieną dieną, knisa kitą ir trečią. Po trijų dienų žiūri žmonės, kad iš nakties toj vietoj didžiausias ežeras blizga. Dabar jie suprato, kad tą ežerą paršas iškniso. Užtat tas ežeras Paršežeriu ir pavadintas.

*

Žmonės grėbė šieną. Iš kažkur atsirado vokietukas ir pradėjo žmones raginti: — Skubinkit skubinkit, grėbkit šieną! Po kiek laiko vokietukas pranyko. Paskui pasigirdo didelis ūžimas, žmonės pamatė lyg skriste atskrendantį debesį. Debesis atskrido ant pievos ir ėmė leistis žemyn. Paskui iš debesies iššoko juodas paršas ir ėmė knisti žemę. Kniso kniso vis tolyn, o debesis leidosi žemyn. Pagaliau jis nusileido, ir vanduo apsėmė tiek, kiek paršas užkniso.

Dėl to ir dabar tą ežerą žmonės vadina Paršežeriu.

*

Paršežeris, sako, atėjo nuo Lygumų. Toje vietoje, kur dabar ežeras, buvo graži lanka ir daugybė kūgių šieno. Grėbėjos pavakary matė, kaip didžiulis šernas kniso lanką.

Ir niekam neatėjo į galvą jį nubaidyti. Niekas nežinojo, kas tai per šernas ir iš kur jis. Tuo tarpu pasigirdo iš debesų balsas:

— Eikit, bėkit šalin!

Vakare juodas debesis atslinko nuo Lygumų. Triukšmaudamas į lanką atėjo ežeras su visa žuvimi. Jis tuojau užliejo lanką su šieno kupetomis. Rytą žmonės, kurie nieko nežinojo, kas atsitiko, atvažiavo į lanką šieno vežti, bet vietoj pažįstamos lankos ir šieno kupetų rado vandenį. Ežere kur ne kur plaukiojo šienas. 

Žmonės pasakoja, kad tuo metu, kai ežeras ėjo į naują vietą, iš debesies ant laukų ir daržų krito žuvys.

 

353 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU