Pilėnai

1336 metais iš vokiečių žemės atplūdo į Prūsiją didelė kariuomenė, suvienijo savo jėgas su kryžiuočiais ir patraukė į lietuvių žemes. Ji apgulė Pilėnų pilį, kurioje, pajutę vokiečius, užsidarė daugiau nei keturi tūkstančiai lietuvių su pačiomis, vaikais, su galvijais ir turtais. Kryžiuočiai mėgino juos paimti šturmu, o lietuviai didvyriškai ir atkakliai gynėsi tvirtovėje, taip pat tankiai išsiverždami iš jos. Nors jie ilgai didvyriškai priešinosi vokiečiams, tačiau pamatė, kad visa pilis išgriauta, pylimai, sienos ir kuorai nuo smarkaus ir dažno šaudymo iš pabūklų išdaužyti, požeminių urvų ir visokiausių taranų išvartyti. Tada pilies viduje jie sukrovė didelį sausų malkų laužą, sunešė ant jo visą turtą, drabužius ir brangenybes ir uždegė. O paskui, pačias ir vaikus nudūrę ir galvijus išskerdę, sudegino. Taipogi patys, kad gyvi priešams nepatektų, savo noru ryžosi mirti nuo pilies vado rankos. Paskui, kai vokiečiai įsiveržė į pilį, iš keturių tūkstančių lietuvių mažai terado gyvų. Tuos, kurie su savo vadu didvyriškai gynėsi, vokiečiai, ką tik gyvą radę, iškapojo. Pilį sudegino ir, apiplėšę apylinkes, sugrįžo į Prūsiją.

228 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU