Raigardo miestas

Yra įvairių pasakų apie Raigardo miestą, bet kas gali šiandien žinoti, kur tiesa. Yra tokių padavimų — ir jais seni mūsų krašto žmonės giliai tikėjo, kad tasai Raigardo miestas nugrimzdo ne staiga, bet iš lėto, ne dėl kažkokių jo gyventojų kalčių, bet per neapsižiūrėjimą tų, kurie buvo pastatę sau miestą.

Visa tai buvo, sako, labai tolimais laikais, kada lietuviai buvo dar pagonys. Sako, tuo metu gyveno tame mieste kažkokis puikus ir galingas karalius ar kunigaikštis. Jis niekuomet namie nesėdėdavo, bet visą laiką kariaudavo su savo kaimynais, kitų kraštų karaliais ir kunigaikščiais. Jam visados sekdavosi savo priešus sumušti, jų miestus išplėšti ir su dideliais turtais namo grįžti. Todėl jis ir visi to miesto gyventojai buvo susikrovę labai didelius turtus, ir kiekvienas, net patsai neturtingiausias, kuriam niekas gerai nesisekė, galėjo gyventi kaip ponas.

— Šiandien sekasi, vakar sekėsi ir ryt pasiseks, bet gali atsitikti, kad ne mes kitus, bet kiti mus sumuš,— manė sau to miesto žmonės.

Bijodami, kad jų kiti nepultų, kaip jie dabar patys kitus puola, ir neišplėštų jiems turtų, kaip jie kitiems plėšia, nutarė pastatyti vidury miesto stiprią akmens pilį, kurion turėjo paslėpti visus savo turtus, o visą miestą apsupti tvirtomis akmens sienomis. Tos pilies sienos buvo tokios storos, kad ant lango galima buvo pastatyti dvylika stalų, tokių didelių, jog už kiekvieno galėjo atsisėsti dvylika žmonių. Visa pilis buvo pastatyta iš didelių tašytų akmenų, kokius ir dabar galima matyti ant Liškiavos piliakalnio. Mat norėjo, kad jų pilies niekas negalėtų išgriauti. Pastatę gyrėsi, kad greičiau saulė užges, Nemuno upė išdžius, negu kas jų pilį galės išardyti.

Aplink visą miestą išvedė aukštas akmens sienas ir tokias storas, jog jomis galėjo važiuoti greta dvylika vežimų, kiekvienan vežiman po keturis arklius pakinkius. Jie manė, kad tokių sienų ir gausingiausi priešai negalės išgriauti ir nėra pasauly tokios galybės, kuri juos, tam mieste užsidariusius, galėtų nugalėti.

Kadangi žmonės, tam mieste gyveną, buvo labai turtingi, tai kiekvienas jų norėjo pasistatyti akmens rūmus, tokius tvirtus kaip toji pilis, kuri stovėjo pačiam miesto vidury. Statė ir prisistatė sau tokių rūmų, kiek tik jų tilpo miesto sienose.

Tas miestas buvo ežero saloje. Ežeras buvo labai didelis, kraštai jo buvo liūnais užėję, pakraščiai pelkėmis pavirtę, o tose pelkėse buvo daugel šaltinių, todėl jos net šalčiausiąją žiemą neužšaldavo, ir todėl į tą miestą niekas negalėjo patekti, kas tikro kelio nežinojo. O žinojo jį tik miesto gyventojai.

Bet ežero saloje žemė, nuolat vandens atskiedžiama, negalėjo ilgai išlaikyti tokių sunkių miesto pastatų, ir todėl ėmė jie visi — ir pilis, ir sienos, ir dideli miesto gyventojų rūmai — vis labiau ir labiau žemėn grimzti. Nusigando gyventojai ir nutarė iš to miesto išsikraustyti, kol dar jis visai nenugrimzdo, ir sumanė, kad jų vėl tokia nelaimė neištiktų, pasistatyti dabar sau miestą ant aukštų kalnų. Surado tokius kalnus ten, kur dabar Liškiavos piliakalniai. Persikraustę ten, ėmė skubiai statyti ant vieno kalno didelę pilį, o ant antro — miestą. Bet nesuspėjo dar tos pilies ir miesto baigti, kai jų gausūs priešai, sužinoję apie jų nelaimę, surinko tokią didelę kariuomenę, kokios iki tol niekas nebuvo matęs, ir puolė visomis jėgomis, kol dar naujas miestas ir pilis nebuvo baigti. Ilgai jie gynėsi, ilgai kovojo, bet tose kovose atsilaikyti negalėjo tokiems gausiems priešams, ir žuvo visi, kam nepasisekė pasprukti ir tamsiose girių gelmėse pasislėpti.

*

Po Švendubrės akmenimi yra urvas, kuris eina net į kadaise paskendusį miestą. Apie tai žmonės sužinojo šitaip.

Netoli nuo tos vietos yra Lipliūnų sodžius. Tam sodžiuje kitkart gyveno labai stiprus žmogus. Jis nieko nebijojo, bet jis buvo labai didelis pavargėlis. Tad surado jis dar kitą tokį žmogų, ir sumanė abu eiti ieškotų aukso. O visi tam sodžiuje manė, kad po tuo akmenimi yra paslėpta daug pinigų. Tai tas stipruolis susikalbėjo su savo bendru ir nuėjo švento Jono naktį kasti tenai pinigų.

Sako — kasė kasė ir prisikasė prie dideliausio urvo. Lenda lenda tuo urvu, mato, kad toliau tas urvas išeina į platų lauką, o tame lauke stovi didelis miestas. Jie tuojau ir suprato, kad tai Raigardo miestas po žeme. Tuomet nuėjo jie tan miestan ir tris dienas tenai išbuvo. Juos ten girdė ir valgydino per tris dienas ir, gerai pavaišinę, dar apdovanojo ir leido grįžti namo, tik liepė nieko niekam nesakyti, ką jie tam mieste yra regėję. Bet sugrįžusiu namo jiedu negalėjo iškęsti ir papasakojo savo žmonom. Kai tik baigė pasakoti, tuojau vienam ir kitam ėmė ir užkando kalbą. Taip ir pasiliko jiedu be kalbos visą savo gyvenimą. Abu tuodu vyru dar gerai pamena seni žmonės, ir visi tam sodžiuje apie tai gerai žino.

 

911 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
Vincas Krėvė
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU