Rimiečio ežeras

Kur dabar Rimiečio ežeras, seniau buvo pieva. Naktį tenai vyrai ganė arklius. Ir kažkas atėjęs juos kelia, sako: — Kelkitės ir jokit, nes užeis ežeras.

Jie nepaklausė, manė, kad juokom kažkas gąsdina. Vėl atsigulė, miega. Ir vėl girdi, kad kelia. Tada naktigoniai atsikėlė, susirinko arklius ir nujojo prieš dieną. Rytą mergaitės ganė gyvulius ir žiūri — atbėga nuo Rudaminos vanduo! Jos bėgt kartu su gyvuliais! Paukštė skraidė ir giedojo:

— Rimietis! Rimietis! Tai tos mergaitės pasakė:

— Rimietis! — Ir sustojo vanduo.

Buvo didelės pievos, ten gyvulius ganė. Girdi: atūžia kažin kas. Viena moteriškė sako:

— Kas gi čia ūžia? Gal vanduo atrimuoja?

Kai tik taip pasakė, tai ir pasipylė vanduo ant galvos. Mat, ežero vardą atminė. Užliejo pievas, ir pasidarė Rimiečio ežeras.

*

Ten, kur tiltas prie Rudaminos, vaikščiojo jautis. O žmogus jį erzino:

— Rima, Rima!

Tai tas jautis jį vijosi, o žmogus bėgo, pats nežinodamas kur. Kur žmogus sustojo, tai ir ežeras sustojo.

*

Pirmiau į tas pievas naktigoniai jojo. Vienas naktigonis arklius prisirišo, maišą su šiaudais pasidėjo ir užmigo. Tik girdi, kad jį kas kelia:

— Kelkis ir bėk greičiau! Bėk iš čia! Toli bėk, nes, jei neklausysi, mirsi!

Jis manė, kad taip sapnuoja. Tik užmigo, akis sudėjo — ir vėl taip:

— Kelkis ir bėk!

Atsikėlė, pasiėmė maišą ir žiūri, kad rimuoja jautis — ir tik mū! mū! mū! O paskui jį ežeras eina. Jautis ėjo pirma, o ežeras ėjo paskui tą jautį. Tai dabar Rimiečiu vadina.

 

303 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU