Salokės ežeras

Buvo ežeras neišpasakytai gilus. Mano tėvo tėvas pasakojo. Atėjo koks burliokas, pakasė kiaulės galvą, aprėžė taip ir taip ir pasakė ežero vardą (turi vanduo savo vardą!). Tik ūžia ūžia, kelias kelias! Kad pasikėlė! Tai ėjo ežeras per Ratnyčią. Kunigas mišias laikė — visi išbėgiojo. Kartu su ežeru ir žuvys ėjo, liko duobėse žuvų. Ežeras upeliu plaukė, per Ratnyčią. Jis nesusimaišė su Latežerio vandeniu. Ežeras ėjo ėjo... Kai priėjo tą vietą, kur reikia sustoti, ir sustojo. Jeigu jo būtų nesustabdę, būtų kitur nuėjęs.

*

Buvo toks ežeras didelis. Jau kaip jisai pradėjo eit! Atėjo tokie burliokai, ir jie vedė jį. Jie pirma ėjo su šitokiom lazdom, o jisai, tas ežeras, ėjo paskum. Kur jie norėjo, kad tas ežeras sustotų, tai jie nuėjo, lazdelę užkišo ton vieton, tai jisai jau ir neina.

Šita upe ėjo — per Latežerį, Ratnyčėlę. Dar mano tėvo ir dieduko tvartus nunešė ir pirtį. O jie vis ėjo, tie burliokai. Ir vis, kad nenukryptų tasai vanduo, permušt kiša lazdelę. Ir jisai vėl eina tiesiai! Tai ežeras ėjo ėjo ir įėjo į Nemuną. Ir dar ėjo Nemunu, o paskui rado tokį upeliuką. Tai jis tuo upeliuku ėjo. Merga ganė jaučius ir kaip tik rėkė: „Stok, Juodi!" Ir toj vietoj sustojo tas ežeras.

*

Burtininkas pasakė:

— Mes atvešim jums ežerą su visomis žuvimis. Bet mane iki mirties užlaikykit, nes aš atvesiu ir apaksiu.

Švendubrės žmonės nenorėjo jo užlaikyt, sako:

— Mes nenorim nei to ežero, nei tų žuvų.

Per Ratnyčią sekmadienį ėjo ežeras, per pačias mišias. Per Nemuną ėjo, per laukus! Nebuvo jam nei kalnų! Už Seirijų nutūpė. Burtininkas žinojo, kaip padaryt. Jis atėjo, įkimšo lazdelę, ir sustojo tas ežeras aplinkui.