Veliuonos kalnas

Veliuonoje, sako, yra užkeiktas dvaras ir pana.

Vieną sykį dievobaimingas žmogelis pasivėlino į bažnyčią. Skubino jisai kaip galėdamas, bet numanė, kad jau pavėlavo. Kitą sykį to tako per kalną nebuvo, reikėdavo eiti keliu, pro tarpukalnį. Eina jisai per tarpukalnę tik žiūri, kad jau tokia graži pana sėdi ant skrynios! Kad jau tokia graži, kad miela! Ir ji sako:

— Žmogeli, pabučiuok mane!

Žmogus nusispjovė ir, nieko nesakydamas, eina toliau. Pana vėl:

— Žmogeli, tiktai pagalvok, kas yra skrynioje,— užteks tau ir man!

Žmogus eina pro šalį.

— Žmogeli, pasigailėk! Pabučiuok mane! Aš būsiu išvaduota, ir tu būsi laimingas.

— Kad tu prasmegtum manęs negundžius!

Po tų žodžių žemė atsivėrė, pana suvaitojo ir grimzdama skradžiai pasakė:

— Žmogau be gailesčio! Tu galėjai mane išgelbėti, jei tik būtum išpildęs mano prašymą! O dabar vėl einu kentėti septynis šimtus metų! 

Iki šiol apie tą paną daugiau nieko negirdėti.

 

194 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU