Dygsta dantukai

Aš nuėjau pas Povilą

(Draugaujame abu).

Žiūriu — prikaltas pakabas

Beveik prie pat lubų.

Bičiulis tempia kopėčias:

— Na, lipki( paskubėk!

Ten paltą pakabinki tu.

Taip, taip. Nesistebėk.

Krūva batelių, pusbačių —

Šiltų ir paprastų —

Kažkur aukštai puikuojasi —

Tiktai ne ant grindų.

Kaliošai — lentynėlėse,

O jos — ne taip žemai!

Daiktai aukštai sukarstyti,

Kokie keisti namai!

Kodėl gi viskas kabo čia? —

įpuola pro duris

Ir loja lyg pasiutėlis

Kažkoks baisus žvėris.

Jis prie manęs tuoj metasi

Ir ima graužt batus.

O Povilas: — Tau sekasi

Geriau, brol, už kitus!

Atėjo vieną vakarą

Senutė į svečius,

O jis bematant ilgąjį

Sijoną jos kad čiups!

Paleisk! — vos gaudau kvapą as.—

Krimsk šeimininko apavą,

Nuo mano — pasitrauk!

Bet Povilas man aiškina:

Dėl bato — nesigraužk!

Greit sofą mes turėsime

Kabint kažkur aukštai! —

šunyčiui dygti pradeda

Dantukai, supratai?

180 žodžiai (Skaitysite 1 min.)
A. Barto
  10 - 22 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU