Kepėjo miestas

KEPĖJO KEPURĖ BALTA...

Gyveno kadaise

Nykštukas kepėjas

Prie Didžiojo Torto kalnų.

Jo kepinius pirkdavo

Gerosios fėjos

Ir girdavo: „Oi, kaip skanu"

Skanumas pyragų

Saldžių, su razinom,

Meduolių, riestainių riestų! -

Ir žmonės ne veltui

Tą miestą vadina

Jo garbei Kepėjo miestu.

Kas pasakų miestą

Sukurti galėjo? —

Tikriausiai nustebins tave:

{ šiaurę eini —

Pyragaičių alėja,

| rytus — Meduolių gatve...

Pyragų, Riestainių

Gatvelės nuostabios

Senovinėj miesto daly.

Kepėjas tiek visko

Per amžius prikepęs,

Jog vos patikėti gali!

Kas miestą prieina

Arba privažiuoja,

Sutinka juos siena aukšta.

Ant Didžiojo Torto

Kalnų plevėsuoja

Kepėjo kepurė balta.

Kad ginčai nekiltų

Ar spręstųsi sklandžiai,

Skelbimas prie vartų plačių:

Šiuom nevalai, netikšai,

Tinginio Pančiui

Į miestą įžengti draudžiu.

Taip pat ir keikūnams,

Skundikams, peštukams

Aš siūlau pro šalį keliaut.

Iš tikro, kas būtų,

Jei leistų nykštukas

Kam nors jo mieste karaliauti

Tegu ir mažytis,

Bet vis dėlto miestas.

O tokius jieisi, brolyt,—

Ko gero, jie gali

Drauge su skanėstais

Ir patj kepėją praryt...

KAS IŠKEPA KIŠKIO PYRAGĄ

Kepykloj nuo ryto

Jis, būdavo, plūkia,

Tik laukui, kol malkos pradžius.—

„Ak, kuo čia nustebint,

Ak, kuoį čia pradžiugint

Man šiandien gerus vaikučius?

Jis vienas tikriausiai

Visur nesuspėtų —

Daugybė darbų įvairių.

Todėl jam į talką

Ateina padėti

Geriausi atstovai žvėrių.

,,Žinau, ko vaikučiai

Seniai užsimanę—

Meduolių mėnulio saldaus...

Meška net sušilus

Tuojau atritena

Didžiulę statinę medaus.

Kol krosnyje malkos

Pleškėdamos dega,

Trumpos pertraukėlės metu

Zuikučiams jis iškepa

Kiškio pyrago

Ir siunčia kartu su medum...

O kiškių brigadai

Plušant, netingint,

Iškepti bet ką nesunku;

Jie tešlą užmaišo,

Jie tešlą užminko

ir viską suspėja laiku.

Nykštukas kepėjas

Neseikėja nieko:

— Medaus dar pridėkit, prašau...

Ir jam tiktai viena

Dažniausiai belieka:

Meduolį į krosnį pašaut.

O kas ten, susėdę

Prie didelio maišo,

Tik svaido kažką pro duris? —

Tai riešuto kevalus

Meistriškai aižo

Darbščių voveraičių būrys.

Bus kiškio pyrago

Ir tortų skaniausių,

Kokių neragavęs esi.

Ir visko tu gausi,

Ir visko ragausi,

Tik reikia mamytės klausyt.

NĖRA NEPATENKINTŲ

— Žiūrėkit, žiūrėkit —

Nykštukas pareina!

Ir šaukia, ir kviečia jis musl

Po darbo kepėjas,

Dainuodamas dainą,

Žingsniuoja smagus į namus.

Dega laužas

Vidur miško —

Varvirla sakus.

Kepa lapė,

Kepa kiškiai

Baltus p/ragus.

Man gabena

Meškos medų,

Miltų daug maišų.

Jau daugiau

Kaip šimtą metų

Dovanas nešu.

Pasipila gatvėn

Lyg pupos iš rėčio

Vaikučiai darbštuolių žmonių.

Riestainių norėčiau!

Meduolio norėčiau!

O as pylagaicių skanių!

Pyragų, meduolių

Prikrautos pintinės

Ir kvepia gardžiai medumi.

Nėra nepatenkintų —

Net paskutinis

Gaus tiek, kiek gauna pirmi...

Dėkingi vaikučiai

Iš džiaugsmo net šoka —

Jiems visko šiai dienai gana.

O didįjį tortą

Jie valgys ta proga,

Kai bus jų gimimo diena!

Tik varvina seilę,

Plačiai išsižioję,

Neklaužados ir tinginiai.

Nykštukas kepėjas

Linksmai jiems kartoja,

Ką buvo kartojęs seniai:

Palaukit, atskris gal

Į burną balandžiai —

Galėsit dalytis perpus,

Kai Tinginio pantis

Tinginio pančiu

Daugiau niekada nebebus!

Kai patys peštukai,

Pešioję kitus tik,

Ir sau kartą ausį nusuks,

Kai patys skundikai

Ateis pasiskųsti,

Kad skundė lig šiolei visus!

Patarlė: Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.

675 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
V. Rudokas
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU