Vogta saulė

Saulė ritosi per dangų, O kiškutis žvilgt pro langą. Saulė kyšt už debesų — Kiškis dairosi — tamsu.

Rėkia šarkos, Rėkia margos: „Sesės gervės, gervinai, Dingo saulė amžinai! Krokodilas danguje Čiupo ir prarijo ją!"

Kur pažvelgsi — ten tamsu, Kur išeisi — ten baisu; Jei į lauką kas papuolė — Tas paklydo ir prapuolė.

Verkia žvirblis neramus: „Šviesk, saulele, šildyk mus! Be tavęs visi nuliūdo — Nematyti dirvoj grūdo!"

Verkia kiškiai llgakiškiai, Pasimetę kelyje: Nesuras namučių jie.

Tik vėžiai žeme rėplioja. Tik vėžiai tamsos neboja. Tankumyne, ties palauke, Tik vilkai pasiutę kaukia.

Ankstų metą Vartai trata. Išsigandę mirtinai, Kelia žvėris avinai:

„Ei jūs, žvėrys, paskubėkit! Krokodilą nugalėkit,— Lai grąžina jis saulelę J padangių žydrą kelią!"

Bet gauruočiai nesiryžta: „Kas jo, tokio, nepažįsta!

Jis lengvai nepasiduos, Saulės mums neatiduos!"

Bėga žvėrys pas Lokį į guolį: „Kelkis mums į pagalbą, drąsuoli, Kelkis, leteną čiulpti nustok Ir saulelės vaduoti žygiuok!"

Bet kovoti Lokys nesirengia: Per pelkynus jis žengia ir žengia... Verkia, šaukia Lokys nerangus Iš pelkynų mažus lokiukus:

„Kur jūs, storapėdžiai, pranykote? Kodėl mane seną palikote?"

O Lokienė pelkynuose zuja, Plūkiąs, ieško po šiekštais mažųjų:

„O kur jūs, o kur jūs, lokiukai? Kur jūs, mieli mažuliukai? Gal kur įkritot į griovį? Šunys gaurus gal nurovė?"

Visą dieną per mišką ji brenda, Bet lokiukų mažų nesuranda. Tik pelėdos, išlindę iš uoksų, | Lokienę beverkiančią spokso.

čia kiškienė strykt ant tako Ir, sutikus Lokį, sako:

„Drošiu tiesiai į akis — Tu ne kiškis, o lokys. Tu prie upės bėk nelaukęs Ir, vagišių išsitraukęs, Jam parodyk savo galią, Iš nasrų išplėšk saulelę. Kai saulelė vėl spindės, Dangumi linksma riedės, Tavo mylimi lokiukai, Storapėdžiai mažuliukai, | namus parbėgs risčia: „Mes ir vėl, seneli, čia!"

Atsistojo Lokys,

Suriaumojo Lokys,

Ir prie upės plačios

Nušleivojo Lokys.

Krokodilas plėšrus

Pakrašty Begulįs,

Krokodilo nasruos Ne ugnies kamuolys,— 2ėri saulė karšta, 2ėri saulė vogta.

Ir priėjęs tylutėliai, Stukt Lokys jam lengvutėliai: „Tu plėšike, nejuokauk, Saulužėlę greit išspjauk!

Jeigu ne, žiūrėk, pačiupsiu, Suraitysiu ir prilupsiu,— Neišmanėli, žinosi, Kaip prie saulės kišti nosį! 2ūva žemė ir dangus, Na o tu drybsai smagus!"

Bet nenaudėlis kvatoja, Juoką girios atkartoja: „Panorėsiu — į dantis Man paklius ir pilnatis!"

Nedvejojo Lokys, Suriaumojo Lokys,

Ir su priešu kovon Drąsiai stojo Lokys.

Na ir čiupo jį, Na ir lupo jį: „Atiduok, vagie, Saulužėlę mums!"

Krokodilas išsigando, Prasižiojo, rėkti bando. O tuo tarpu iš dantų, Iš dantų aštrių, kietų Saulė išriedėjo, Skaisčiai suspindėjo!

Nėrė ji pro krūmelius, Pro beržų lapus žalius.

Labas, saule, saulužėle! Labas tau, padangių mėli!

Gieda paukščiai giesmeles, Gaudo paukščiai museles, Šoka kiškiai llgakiškiai, Pasipustę kojeles.

Ir žiūrėkite: lokiukai Kaip linksmi, linksmi kačiukai, Pas senelį, pas gauruotąjį, Bėga pūkšdami risčia: „Mes ir vėl, seneli, čia!"

Džiaugias voverės, kiškučiai, Džiaugias, krykštauja vaikučiai, Glamonėja šleivakojį apkabinę: „Ačiū, ačiū už saulelę, už auksinę!“.

Aukso obuolėlis pro langą šviečia. /Saulė/

667 žodžiai (Skaitysite 4 min.)
K. Čiukovskis
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

buldozeris 2013 m.
patiko grazi pasaka

Tavo komentaras


MENIU