Aidas

Kaziukas buvo nusivaręs karves į , lauko galą, už ežerėlio, į miškelį, ir pasivėlino pietų parginti. Mama pasiuntė jaunesnįjį sūnelį Stasiuką, kad pašauktų.

Stasiukas, nubėgęs iki ežerėlio, sušuko:

— Kaziuk, varyk pietų!

— Pietų! — atsiliepė iš miško.

— Greičiau! — pridūrė Stasiukas.

— Greičiau! — atkartojo iš miško.

— Nejuokauk! — subarė Stasiukas. — Juokauk! — atsiliepė tas pats balsas.

— Nesimėgdžiok! — ėmė pykti Stasiukas.

— Mėgdžiok! — pamėgdžiojo iš miško. 　

— Kvaily! — žleptelėjo Stasiukas.

— Kvaily! — atsilygino balsas iš miško.

Stasiukas supykęs grįžo namo ir įsilipo į vyšnią piktumo numalšinti.

Po valandėlės Kaziukas parvarė karves į panamę ir parbėgo pasiklausti, ar ne laikas pietų ginti. 　

— Kurgi Stasiukas dingo, kad nepašaukė? — ėmė klausinėti mama.

Stasiukas, parėjęs iš vyšnių kiek atsileidęs, nusipasakojo, kaip šaukęs Kaziuką ir kaip tas jį mėgdžiojęs.

Kaziukas, smagiai nusijuokęs, pasisakė nieko negirdėjęs; Stasiukui aidas atsakinėjęs. Tuojau paaiškino Stasiukui, kaip balsas atsimuša į trobą ar mišką ir grįžta atgal.

Po pietų gindamas karves į tą patį miškelį, pasiėmė ir Stasiuką. Sustoję ant ežerėlio kranto, abudu šūkavo ir klausė, kaip aidas jų žodžius kartoja.

Stasiukas šiuo tarpu nepyko, kad miškas jų žodžius atgal siuntė.