Antanuko rytas

Kai Antanukas nubudo, krosnis jau buvo pakurta, puodai sukaisti. Moterys vienos dar dairėsi aplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintuvu ir verpė. Vyrų pirkioje jau nebebuvo —jie, vos tik atsikėlę, išėjo į kluoną kulti.

Gaidys pakrosnėje rėkia visa gerkle, nežinia, kurį jau sykį. Jis, budintojas, Antanuką ir pažadino...

Antanukui nesinorėtų dar keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje iš visų pusių apklostytam antklode, kailiniais, ir snaudžiant klausyti, kaip treška deganti skala ir burzgia rateliai. Bet pažiūri Antanukas , į vieną langą, kuris greta lovos, į kitą, kuris tiesiog lovos gale, ir baisu jam: langai tokie tamsūs, o už tų langų kažkas baisus baisus vaidenasi.

Ir Antanukas, dar gerai nenubudęs, trindamas kumščiukais akis, sėdasi ir sprunka nuo lovos žemėn. •

Senelė jau sėdi savo priprastoje vietoje — ant kulbelės šalia krosnies ir, seilindama pirštus, verpia plonai plonai geriausius linelius.

Senelei gerai ten sėdėti — ir nuo krosnies šilta, ir puodus ji mato: nenubėgs, nepervirs niekas...

Nulipęs nuo lovos, Antanukas strikt prie senelės. Pribėgęs apkabino ją rankutėmis už liemens.

— Ko taip, anūkėli mažas, anksti atsikėlei? — klausia jį senelė, liovusi verpti ir glostydama raukšlėta ranka Antanuko galvelę.

Antanukas nieko neatsako, tik glaudžia galvytę į jos kelius.

Senelė užsuko verpstoką ant ratelio, kad tasai nenusvirtų, atsikėlė, paėmė Antanuką už rankutės ir nusivedė prie suolelio po lentyna. Ten buvo du kibiru šalto, vos tik iš šulinio pasemto vandens. Pasisėmusi pilną kaušelį vandens, senelė prausia Antanukui pirmiausia rankutes,

paskui veidą. Antanukas prunkščia, jam šalta, nemalonu, jis nenorėtų praustis, ir kam kitam jis niekuomet nesiduotų, bet ką darysi, kad jį prausia pati senelė, kurią jis labai labai myli...

Nupraususi kaip ėriuką senelė veda Antanuką prie stalo ir, nutraukusi nuo duonos kepalo rankšluostį, ima šluostyti jam pirmiausia burną, paskui rankutes.

Rankšluostis storas, šiurkštus. Antanukui veidą skauda, žandai dega, norėtųsi bėgti ar bent verkti, bet jis tik žiūri senelei į akis ir skundžiasi:

—         Bobule, greičiau! Man šalta.

—        Nieko, anūkėli, pakęsk. Priekrosny sušilsi,— ramina senelė ir dar drūčiau trina rankšluosčiu jam veidus.

—        Bobule, man skaudai — skundžiasi drebėdamas Antanukas.

—        Nieko, anūkėli, pakęsk. Baltesnis būsi.

Nors Antanuko veidai dega kaip ugnis, bet jam rodosi, kad burna dar šlapia, kad pasmakrėje šalta, kad senelė dar ne visai gerai jį nušluostė. Eidamas paskui senelę, jis dar šluostosi marškinaičių sterble.

Vos senelė nuvalė vietą, Antanukas strakt ant kulbelės, nuo kulbelės ant priekrosnio ir jau sėdi jam pagamintoje vietoj. Ištiesė kojytes ir šildosi prieš krosnies liepsną.

Gera, jauku ir šilta.

537 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
V. Krėvė
  10 - 15 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Audra 2013 m.
tikrai stebuklinga!

Tavo komentaras


MENIU