Apgauta mirtis

Vienam žmogui nusibodo gyventi pasaulyje ir nuėjo į dangų pas dievą skųstis, kad jį užmiršo. Dangus buvo užrakintas — pradėjo klumbenti. Išėjo šventas Petras, klausė jį:

—      Ko reikalauji?

Pasakė anas, ko jam reikalinga. Šventas Petras nuėjęs persakė dievui, kad atėjęs žmogus skųstųs, kad ant žemės nusibodę gyventi. Dievas jį pastatė prie dangaus vartų ir prisakė nieko neleisti be leidimo. Stovi vieną dieną, stovi antrą,— atėjo mirtis ir klumbena vartus. Tas žmogus klausia:

—      Kas čia eina?

Atsakė:

—      Mirtis.

—      O ko reikalinga?

—      Nežinau, kas veikti, kokie žmonės mirdinti.

Sargas nuėjo pas dievą, paklausė, kas mirčiai veikti.

—      Tegul pjauna senus žmones per trejus metus.

O anas pagrįžęs sakė mirčiai per trejus metus rauti seni ąžuolai. Mirtis, gavusi prisakymą, nuėjo ąžuolų rautų kur drūtesnių ir senesnių. Praėjus trejiems metams, nuėjo vėl klaustų, kas daryti, klumbena vartus. Sargas klausia:

—      Kas čia eina?

—      Mirtis.

—      Ko reikalinga?

—      Nežinau, kas veikti.

—      Palauk, paklausiu.

Nuėjęs pas dievą, klausė, kas veikti mirčiai. Dievas atsakė:

—      Per trejus metus mirdinti vidutiniai žmonės, pusamžiai.

Sargas paliepė mirčiai, kad eitų ant žemės rautų ąžuolų vidutinių, pačių stipriųjų. Ana išėjo, rovė, rovė iš visos spėkos per trejus metus. Nuvargo, sulyso ir, pasibaigus trejiems metams, vėl nuėjo pas sargą klaustų, kas daryti toliau. Priėjus prie vartų, klumbeno. Sargas klausė:

—      Kas čia eina?

—      Mirtis.

Sargas paklaus dievą, kas veikti mirčiai.

Dievas pamanė: „Nesulaukiau per šešerius metus nei vienos sielos ateinančios į dangų — gal visi nusidėjėliai buvo? Tegul dabar mirdins mažus vaikelius." Anas mirčiai pasakė, kad eitų ant žemės ir rautų ąžuolų atžalas. Mirtis nuėjo ir rauna, drasko apie kelmus. Sudžiūvo, nusilpnėjo, menkai gyva beliko. Praėjus trejiems metams, nuėjo klaustų, kas veikti dabar. Paklumbeno duris, sargas klausia:

—      Kas eina?

Mirtis silpnai bešnekėjo, nes buvo visiškai nusilpusi. Pasakė dievui, kad mirtis atėjo. Dievas atėjo bartų mirties, kad nieko gal nedirbai per devynerius metus, kad nei viena siela į dangų neatėjo. Žiūri, kad mirtis labai sulysusi. Klausė:

—      Ką tu veikei, ką dirbai, kad taip silpna palikai?

Atsakė:

—      Per trejus metus roviau senus ąžuolus, o per kitus trejus metus vidutinius, o vėl per trejus atžalas roviau.

—      Kas tau liepė taip daryti? — klausė ponas dievas.

- Ogi tas tarnas, kuris pas vartus stovi.

Atsigrįžęs dievas į žmogų, prisakė eiti žemėn ir mylėti mirtį, maitinti gerai, kad ana atsitaisytų taip, kokia buvo pirma. Žmogus, gavęs dievo paliepimą, pavadino su savimi mirtį. Atėjo žemėn. Neturėdamas kuo maitintis su mirtimi, išėjo kalėdotų. Kalėdodamas vedžiojos su savim ir ją. Visiškai nusilpo, nebepaspėjo su juo paeiti, prašė pailsėti. Atsisėdo ant griovio krašto. Elgeta, išsiėmęs tabokinę, atsigėręs tabokos, nusičiaudėjo, sakė:

—     Ta ta ta...

Mirtis užgirdus klausė:

—      Ką čia taip gardžiai — duok ir man paragauti.

Atidaręs tabokinę, pakišo ir jai. Tabokos buvo maža — įsilenkusi siekė — anas, paėmęs mirtį už kojų, įvertė į tabokinę, uždarė ir įsidėjo į kišenę. Ir išnešiojo visą laiką tabokinėje. Praslinkus trejiems metams, nunešė dievui parodytų. Dievas paklausė:

—      Kur mirtį dėjai?

Anas atidarė tabokinę — mirtis išropojo kaip muselė iš tabokinės. Už tai labai barė, ketino bausti. Atsiprašė dievą ir sakė, kad ne iš turtų taip padaręs. Per didelį jo prašymą dovanojo kaltybę, mirtį paėmė savo valdžion dėl atitaisymo. Liuobė per trejus metus, dyką laikydami, bet kaip ana buvo labai sulysusi, negalėjo atitaisyti, ir pasiliko liesa, perkarus ligi šiolei. Per penkiolika metų žmonės nemirė — susitaisė daug žmonių mirimui. Kai atsitaisė mirtis, pradėjo kamuoti tuos, kurie turi mirti — sukaitusi turėjo darbo.

812 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 22 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU