Apie apgautą pirklį, sukčių miestą ir išmintingą šeiką

Kad kitąsyk gyvenęs turtingas pirklys, jis labai mėgęs keliauti ir išvažinėjęs visus kraštus. Kartą jis norėjęs važiuoti į vieną miestą ir klausė iš ten atvykusių žmonių:

—      Už kokius daiktus jūsų mieste gerai moka?

—      Už sandalo medį duoda didelę kainą,— atsakė tie žmonės.

Už visus pinigus jis prisipirko sandalo medžio ir iškeliavo į tą miestą.

Miestą pasiekė jau vakare. Prie miesto vartų patiko seną moterį, genančią namo avis. Ji paklausė pirklio:

—      Kas tu toks vienas?

—      Aš atkeliavęs iš kitur pirklys,— tas atsakė.

—      Saugokis šito miesto žmonių,— perspėjo jį moteris: — jie dideli sukčiai, gudriai moka išvilioti pinigus iš toliau atvykusių. Paklausyk manęs, nesigailėsi.

Kitą rytą ėjo jis per miestą, pasitiko tokį žmogų, tas pasveikino jį ir paklausė:

—      Bičiuli, iš kur atkeliavęs?

—      Iš Bagdado,— atsiliepė pirklys.

—      Kokių prekių atsivežei? — tas vėl klausė.

—      Sandalo medžio. Girdėjau, už jį didelius moka pinigus,— atsakė pirklys.

—      Kas taip sako, tas klysta,—tarė nepažįstamas —Mes verdam pietus su tais medžiais, jie nėra brangesni už paprastas malkas.

Girdėdamas tokią kalbą, pirklys nusiminė. Sugrįžęs į viešbutį, vakarienei virti po puodu padėjo deginti sandalo medį. Tuo metu atėjo pas jį tas nepažįstamas, su kuriuo buvo kalbėjęs mieste, ir sako:

—    Nori parduoti man sandalo medį? Mokėsiu saiką, ko pareikalausi.

Pirklys mielai sutiko, manydamas pareikalauti už savo prekę saiką aukso. Nepažįstamas liepė nugabenti visus medžius į savo namus.

Kitą rytą eina tas pirklys vėl per miestą ir sutinka mėlynakį žmogų, bet be vienos akies. Tas pristojo prie jo ir šaukia:

—    Tu man išlupai akį, aš tavęs nebepaleisiu!

Pirklys buvo irgi mėlynų akių, tai girdėdamas be galo nustebo ir tarė:

—    Kaip aš galėjau tau išlupti akį, kad tik vakar atvykau į jūsų miestą?

Bet tas vienakis rėkia savo, aplink juos susirinko pulkas žmonių, ir pagaliau pirklys, norėdamas greičiau nuo jo nusikratyti, prižadėjo kitą dieną užmokėti jam už išluptą akį.

Paskui jis ėjo toliau. Eidamas pastebėjo, kad jo kurpės prakiuro bevaikščiojant, sustojo prie vienos kurpiaus dirbtuvės, padavė jam kurpes ir tarė:

—    Sulopyk jas, rytoj ateisiu atsiimti, būsi patenkintas mano atlyginimu.

Toliau eidamas užėjo vienoj gatvėj žmones valgant ir žaidžiant. Iš sielvarto prisėdo prie jų. Jie pakvietė jį kartu žaisti, jis sutiko, bet pralaimėjo. Už pralaimėjimą tie žmonės reikalavo išgerti upės vandenį arba atiduoti visus savo pinigus. Pirklys išprašė jų palaukti lig rytdienos ir nuėjo labai susirūpinęs, ką daryti.

Susikrimtęs dėl nepasisekimų, jis atsisėdo prie vienos aikštės, ir štai eina pro šalį ta pati moteris, kuri jam liepė saugotis apgavikų. Pamačiusi nuliūdusį pirklį, ji tarė jam:

—    Turbūt, nekaip klojosi mūsų mieste, kad sėdi toks nelinksmas!

Jis apsakė viską nuo pradžios iki galo, o ji atsiliepė:

—   Aš tau duosiu patarimą, kaip gali išsiristi iš tų pinklių. Prie miesto vartų sėdi senas aklas šeikas, labai prityręs ir išmintingas. Bėdos prispausti, daugelis žmonių ieško jo pagalbos. Naktį renkasi prie jo visoki sukčiai. Eik ten ir atsistok taip, kad jie tavęs nematytų, o tu viską girdėtum kalbant. Jie pasipasakos, kaip tave apgavo, o šeikas jiems aiškins, kaip tu galėtum išsigelbėti.

Pirklys padėkojo jai, nuėjo į tą vietą, kur ji jam sakė, ir pasislėpė netoli šeiko. Netrukus atėjo visokių žmonių klausti jo patarimo, ir pirklys tarp jų pažino tuos keturis savo apgavikus. Ir jie pradėjo vienas po kito pasakoti, kas jiems tą dieną atsitiko.

Pirmiausia prabilo tas, kur pirko sandalo medį, papasakojo šeikui visą istoriją ir pasigyrė, kad jis prižadėjęs pardavėjui užmokėti pilną saiką, ko jis tik panorės. Šeikas atsiliepė:

- Tas pirklys gražiai tave nunėrė.

- Kaip gali būti? — klausė apgavikas.

Šeikas atsakė:

—      Jei jis tavęs paprašys pilną saiką aukso arba sidabro, ar tu duosi jam?

—      Žinoma, duosiu,— tas atsakė: — tiek užmokėjęs aš turėsiu dar labai daug pelno.

- Bet jei jis pareikalaus pilną saiką blusų, perpus patinėlių ir perpus patelių, ką tu tuokart pasakysi?

Sukčius suprato, kad jis pats įlindo.

Paskui kalbėjo vienakis.

—      O šeikai, šiandien aš sutikau mėlynakį žmogų, atkeliavusį į mūsų miestą iš kitur. Aš jį sulaikiau ir pasakiau, kad jis man išlupęs akį, ir tol jo nepaleidau, kol jis man prie žmonių prižadėjo rytoj ateiti ir man už akį atlyginti.

Šeikas atsiliepė:

—      Jei tas atvykęs žmogus bus gudrus, tu prakiši. Jis tau gali pasakyti: „Išsilupk savo akį, aš išsilupsiu savo, paskui mes pasversim abi akis, ir jei mano akis svers tiek pat, kaip tavo, tai tu kalbi tiesą. Bet jei jos bus nevienodo sunkumo, tai turėsi man atlyginti už akį." Tada tu būsi visai aklas, o jis vis dėlto turės vieną akį.

Vienakis sukčius pamatė, kad jis turės pralaimėti.

Toliau kalbėjo kurpius:

—      O šeikai, šiandien ateina pas mane žmogus ir prašo sulopyti jam kurpes. Mano paklaustas, ką jis man už tai duos, jis atsakė: „Tik sulopyk, būsi patenkintas mano atlyginimu." Aš manau pareikalauti iš jo visų pinigų, kiek jis turi.

Šeikas jam išaiškino taip, kas gali atsitikti:

—      Jei tas žmogus bus sumatus, tai iš jo nieko negausi. Jis tau sakys: „Sultono priešai sumušti ir bėga išsigandę. Ar tu tuo patenkintas, ar ne?" Jei tu pasakysi esantis patenkintas, tai tu būsi gavęs, ką norėjai, jis tik pasiims savo kurpes ir išeis. Bet jei tu pasakysi nepatenkintas, jis tėkš tau kurpes į akis ir apšauks tave sultono priešininku.

Ir kurpius pamatė, kad jis bus pralaimėjęs.

Galop prašneko tas, kuris su juo žaidė:

—    O šeikai, šiandien aš žaidžiau su vienu nepažįstamu, jis pralaimėjo, ir aš pareikalavau arba išgerti upę, arba atiduoti man visą savo turtą.

Šeikas atsakė:

—    Jei tas nepažįstamas norės, tu nieko negausi. Jis tau pasakys: ,,Duok man į rankas upę, aš ją išgersiu." Kadangi tu negali to padaryti, vadinas, būsi prakišęs.

Žaidėjas pamatė, kad jis iš nepažįstamo nieko negalės pelnyti.

Pirklys dabar žinojo, kaip su kiekvienu kalbėti, ir sugrįžo namo smagus.

Kitą rytą pirmiausia atėjo pas jį žaidėjas ir pareikalavo išgerti upę arba mokėti pinigus. Pirklys tarė jam:

—    Paduok man su savo rankomis upės žiotis, tai aš išgersiu.

Tas pamatė, kad jis pralaimėjo, išsipirkdamas gavo dar pats prikaisti šimtą auksinių.

Jam išėjus, netrukus pasirodė kurpius ir pareikalavo atlyginimo, kuriuo jis būtų patenkintas. Pirklys jam pasakė:

—    Sultonas sumušė savo priešus, ir jie išsigandę pabėgo. Ar tu nepatenkintas tuo?

—    Žinoma, patenkintas,— atsakė kurpius.

Pirklys pasiėmė savo kurpes, nieko nemokėdamas.

Netrukus atėjo vienakis ir pareikalavo atpildo už akį. Pirklys tarė:

—    Lupk savo akį, paskui aš išlupsiu savo, tada abi akis pasversim, ir jei abi akys svers vienodai, tai bus aišku, kad tu tiesą sakai, ir aš tau atlyginsiu.

Vienakis apsigręžęs išdūmė namo, nei žodžio daugiau nesakydamas.

Gale atvyko tas, kur buvo nupirkęs sandalo medžius, ir tarė jam:

—     Sakyk savo kainą. Sutarta vienas saikas. Nori aukso ar sidabro?

Pirklys atšovė:

—     Aš noriu saiko blusų, perpus patinėlių ir perpus patelių!

—    To aš negaliu tau duoti,— atsakė tas, turėjo grąžinti visus sandalo medžius ir dar užmokėti šimtą auksinių atsimetimo.

Pirklys pardavė sandalo medžius savo nuožiūra, pelnė gražaus pinigo ir iš sukčių miesto grįžo smagus.

1582 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU