Apie du brolius — sukčių ir teisingą

Gyveno seniau du broliai: vienas buvo artojas kitas muzikantas. Susitarė abu eiti į pasaulį laimės ieškoti. Ėjo ėjo ir priėjo kryžkelę. Toje kryžkelėje buvo stuobrys, o ant jo parašyta: „kas eis į dešinę, tas eis teisybės keliu, bet daug turės vargo; kas eis į kairę, tas eis suktybės keliu ir turės vis linksmą gyvenimą!"

Perskaitė abu broliai tuos žodžius ir išsiskyrė: artojas nuėjo į dešinę, o muzikantas su smuikeliu į kairę.

Beeidamas artojas priėjo didelį mišką ir jame paklydo. Bent kelias dienas paklaidžiojęs, baisiai išalko ir iš bado pradėjo medžių žievę graužti. Tuokart jis sutiko savo brolį muzikantą. Tas visur vaikščiojo, linksmai sau grodamas, ir kas tik jį sutikdavo, duodavo jam ir pinigų, ir šiaip visko. Ir dabar jis turėjo prisikišęs pilnas kišenes visokių gėrybių. Artojas ėmė prašyti, kad duotų ko nors valgyti, sakėsi badu mirštąs. Bet muzikantas tik nusikvatojo ir tarė:

—      Duok vieną savo akį išlupti, tai gausi bandelę!

Visaip prašė brolis pasigailėti, bet muzikantas nė girdėti nenorėjo. Pagaliau artojas tarė:

—      Atiduodu tau akį, tik gelbėk nuo mirties!

Tada muzikantas išgriežė savo broliui vieną akį, numetė jam bandelę ir vėl nuėjo sau smuikuodamas.

Teisingasis brolis, suvalgęs tą bandelę, vėl vaikščiojo po girią, norėdamas atrasti kelią iš jos, bet niekaip negalėjo išeiti. Taip klaidžiojo bent kelias dienas ir vėl labai išalko, kad nė paeiti nebegali. Tik susitinka vėl savo brolį muzikantą. Matydamas, jog tas turi pilnas kišenes riestainių ir bandelių, ėmė prašyti, kad duotų jam nors trupučiuką nuo mirties atsiginti. Muzikantas tik nusijuokė ir tarė:

      — Atiduok man ir kitą savo akį, tai gausi visą pyragą!

Visaip artojas prašė, net verkdamas maldavo pasigailėti, bet muzikantas iš jo tik šaipėsi. Tada sako artojas:

—      Vis tiek man ateina mirtis, tai pasiimk sau ir paskutinę akį!

Muzikantas tuoj išgriežė artojui antrą akį ir nuėjo sau, numetęs vieną bandelę. Artojas nuo didelio skausmo apalpo ir ilgai gulėjo, nieko nejausdamas. Kai atsigavo, užgirdo aukštai kažin ką žmogaus balsu kalbant:

—      Na, pasakykit dabar, kas ką nauja žinote!

Vienas balsas atsiliepė:

—      Aš sužinojau, kad čia netoliese, tik už devynių žingsnių, yra didelis akmuo, o po tuo akmeniu teka gyvojo vandens šaltinis. Koks tik sergantis tuo vandeniu apsimazgotų, tuoj sveikas paliktų!

Kitas balsas tarė:

—      Aš sužinojau, kad karalaitė labai sunkiai serga ir viso pasaulio daktarai negali jos išgydyti. Ir niekas daugiau jos neišgydys, kaip tik šitas vanduo!

Trečias balsas tarė:

—      Gerai! Tai šitų daiktų niekas visam pasauly dar nežino, ir žiūrėkit, kad nesužinotų!

Dabar tik suūžė, suplasnojo sparnais ir nuskrido paukštės nuo medžių, po kuriais gulėjo artojas ir visą jų kalbą girdėjo. Truputį atsigaivinęs, jis tuoj ėmė apgraibomis ieškoti to akmens. Ieškojo ieškojo ir atrado. Ėmė po tuo akmeniu kasti, tik vienu kartu brykšt vanduo tiesiai į akis, ir tuoj artojas pradėjo matyti. Nudžiugęs prisisėmė kepurėn šito vandens, o jo kepurė buvo briedžio odos. Paskui per kokį pusdienį jam pasisekė išeiti iš girios. Nuėjo tiesiai į karaliaus dvarą ir pasisakė, kad galėtų išgydyti karalaitę. Tuoj nuvedė jį pas karalių, ir karalius jam tarė:

—      Jei tu išgydysi mano vienturtę dukterį, aš tau ir ją atiduosiu, ir visą karalystę; bet jeigu apsiėmęs neišgydysi, aš tau galvą nukirsiu!

Artojas tuoj davė karalaitei išgerti vandens iš odinės kepurės, ir karalaitė išgijo. Nudžiugęs karalius atidavė jam visą karalystę ir išleido už jo savo dukterį.

Taip artojas tapo karalium ir gražiai sau gyveno su karaliene metus ir kitus. Vieną kartą pradėjo karalienė prašyti vyrą, kad parodytų jai savo tėvynę, kur užaugo. Karalius norėjo atkalbėti, sakė esanti labai toli tarp miškų tik maža trobelytė. Bet karalienė užsispyrė būtinai tą trobelytę pamatyti. Tada karalius liepė pakinkyti karieton keletą arklių, pasiėmė su savim tarnų, ir abu su karaliene išvažiavo.

Bevažiuodami per didįjį mišką, kur artojas ilgą laiką klaidžiojo ir kur brolis muzikantas išlupo jam akis, susitiko priešais ateinant baisiai apiplyšusį valkatą. Karaliaus arkliai pasibaidė, šoko šalikelėn ir apvertė karietą. Tarnai sugriebė tą valkatą ir atvedė pas karalių: manydami, kad karalius lieps už arklių pabaidymą jį pakarti. Bet karalius greit pažino, kad čia jo brolis muzikantas, ir tarė jam:

—      Ar tu manęs nebepažįsti? Taigi esu tavo brolis, kuriam tu anais metais akis išlupai!

Nusigandęs muzikantas puolė broliui į kojas ir prašė dovanoti. Karalius dovanojo ir liepė tarnams, kad duotų jam visokių valgymų. Paskui įsidrąsinęs muzikantas klausė brolio, kaip akis sau sugydė. Karalius jam nusakė, kaip gulėjęs po tokiu ir tokiu medžiu, užgirdęs paukštes kalbant apie gyvąjį vandenį ir tuo vandeniu save ir karalaitę išgydęs.

Muzikantas atsisveikinęs nuėjo greitai ieškoti tos vietos, kur paukštės kalbėjo. Dabar jis kasnakt vis po tuo medžiu gulėdavo, laukdamas, bene ir jam paukštės kokią paslaptį pasakys.

Vieną naktį suūžė miškas, sutraškėjo medžiai, ir atskrido trys paukštės. Kai tik nusileido į tą medį, po kuriuo gulėjo muzikantas, tuoj viena sukrykštė:

—      Bėda man! Kas gi sužinojo apie sergančią karalaitę ir su gyvuoju vandeniu ją išgydė?!

Kita paukštė vėl sukrykštė:

—      Bėda man! Kas gi atrado mano šaltinį su gyvuoju vandeniu?!

Trečioji tarė:

—      Bene klausėsi kas tada, kai šnekėjom? Pažiūrėkim, ar dabar čia ko nėra!

Tuoj nusileido žemėn ir rado muzikantą.

—      Aa! Tai tu ir anais metais mūsų kalbos klauseisi!

Sukrykštė, pagriebė muzikantą, kaip koks vėjas nulenkė dviejų medžių viršūnes ir pririšo vieną jo koją prie vieno medžio, o kitą koją prie kito. Kai tik medžiai tiesės, perplėšė muzikantą per pusę.

Karalius su karaliene suvažinėjo visą kelionę sveiki ir dabar dar tebegyvena už miško.

1211 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 10 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU