Apie pelytę, paukštelį ir dešrą

Susimetė kartą draugėn pelytė, paukštelis ir dešra, bendrai tvarkė namų ūkio reikalus, ilgą laiką gražiai ir sutartinai gyveno ir nemažai gero užgyveno.

Paukštelio darbas buvo kiekvieną dieną skraidyti į girią malkų. Pelė turėjo vandenį nešioti, ugnį kūrenti ir stalą dengti, o dešra – valgyti virti.

Kas per gerai turi, tas vis dar kažko naujo geidžia! Taigi skrenda vieną dieną paukštelis ir sutinka kitą paukštį, pasipasakoja ir pasigiria jam, kaip gerai jis gyvena. O tas kitas ima ir iškvailina jį, girdi, anoks čia gerumas – vienas jis sunkius darbus dirba, o kiti sėdi sau namie ir gyvena kaip ponai. Na, kad ir pelė, ko jai geriau reikia: užkuria ugnį, atneša vandens ir ilsisi savo kamarėlėje, kol kas pašauks stalo dengti. O ir dešrelė – stovi prie puodų, prižiūri, kad gerai virtų, o kai ateina metas valgyti, tik peršliaužia kartą kitą per košę ar troškinį, pasivarto, ir viskas – ir užkulta, ir pasūdyta, tik sėsk ir valgyk.

Parskrido paukštelis namo, padėjo savo naštą, sėdo visi trys prie stalo, pavalgė, o pavalgę sugulė miegoti ir dėjo į akį ligi pat ryto. Tai bent gyvenimėlis!

Prikurstytas paukštelis kitą rytą atsisakė skristi malkų, gana, prisikamavęs, visą laiką buvęs kvailio vietoj, tegu dabar kas nors kitas pabando, jam užtenka. Kad ir kaip pelė su dešra prašė, maldavo, paukštelis užsispyrė, ir nors tu ką. Nebebuvo kas daryti, turėjo mesti burtus, ir burtai lėmė, kad malkų eis dešra, valgyti virs pelė, o paukštelis neš vandenį.

Ir kuo visa tai baigėsi? Dešrelė išėjo malkų, paukštelis užkūrė ugnį, pelė užkaitė puodą, ir dabar abu laukia, kada pareis dešrelė ir parneš malkų kitai dienai. Laukia laukia, o dešrelės kaip nėra, taip nėra. Abiem neramu pasidarė, skris paukštelis pasidairyti, gal sutiks pareinančią dešrą. Paskrido kiek, žiūri – šuo pakelėj nusitvėręs vargšę dešrelę doroja. Paukštelis kad ims barti šunį: kurgi tai matyta šitaip žiauriai plėšikauti. Bet bark nebaręs – šuo sakėsi radęs pas dešrą įtartinų laiškų, todėl už bausmę ir atėmęs jai gyvastį.

Nuliūdęs paukštelis užsimetė malkeles, parskrido namo ir papasakojo, ką matęs ir girdėjęs. Abu labai nusiminė, bet nutarė, kas bus, tas bus, toliau drauge gyventi. Paukštelis padengė stalą, o pelė ėmėsi taisyti valgyti, manė, peršliauš per puodą su troškiniu, pasivartys, kaip darydavo dešrelė, ir bus užkulta, bet, vos spėjo nušliaužti iki puodo vidurio, karštis užgniaužė jai kvapą, taip ir suvirė ji ten su visais kauleliais.

Atėjo paukštelis, neš valgį ant stalo, ogi žiūri – nėra virėjo. Išsigandęs šoko sklaidyti malkas, šaukti, ieškoti, bet taip ir nerado savo virėjo. Tuo metu per neapsižiūrėjimą įkrito į malkas žiežirba, ir kilo gaisras; paukštelis puolė vandens, bet įkrito į šulinį kibiras, o kartu su juo ir jis pats; nevaliojo išsikepurnėti ir prigėrė.

604 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU