Apsukrus pavargėlis

Buvo kitą kartą toks pavargėlis. Nieko daugiau jis neveikė, tik gaudė gyvus žvėris ir pardavinėjo, iš to pelnydamas sau duoną.

Vienąsyk pagavo jis kiškį ir nugabeno į miestą parduoti. Jam turgavietėj su tuo kiškiu bestovint, atėjo toks vokietis ir klausia:

—      Kas čia per gyvulys?

—      Tai labai geras ir greitas pasiuntinys,— atsakė žmogus.— Reikia tik laiškelį parašyti ir užkabinti jam ant kaklo, tai tuoj nuneša, kur paliepi.

Vokietis sako:

—      Aš dabar rengiu dideles vestuves, reikia iš toli suprašyti daug žmonių, tai jis būtų labai reikalingas. Parduok jį man.

—      Pirk,— sako žmogus.

—      O kiek nori?

—      Devyniasdešimt rublių.

Vokietis galvoja: kad ir brangu, bet turės gerą pasiuntinį. Užmokėjo devyniasdešimt rublių ir vedasi kiškį namo. Sutinka kaimyną, savo draugą. Tas klausia:

—      Kokį čia gyvulį nusipirkai?

Šis pasisakė pirkęs labai greitą pasiuntinį. Abudu džiaugdamiesi jį nusivedė.

Jau atėjo vestuvių laikas. Vokietis prikabino tam kiškiui raštelį ant kaklo ir paleido.

Laukia laukia — pasiuntinio nėra. Giminės liko neprašyti, iširo visos vestuvės.

Tiedu vokiečiai pradėjo tą žmogų keikti, kad juos taip apgavo.

—      Na, palauk,— sako,— kai nutversim, tai jam galą padarysim.

Atėjo kitas prekymetis. Abu vokiečiai važiuoja to žmogaus ieškoti. Nuvažiavę į miestą, vaikštinėja po turgų, žiūri — tas pats žmogus turi parduoti kitą žvėrį — vilką.

Vokiečiai sako:

—      Kam tu mus taip apgavai su tuo savo pasiuntiniu? Mums tiek žalos ir gėdos jis padarė: per jį liko visi giminės neprašyti. Dabar mes tau nedovanosim.

—      Ar jūs taip padarėt, kaip prisakiau? — klausia žmogus.— Rasi, paleidot jį, nepasakę, kur reikia bėgti. Gal ir dabar po pasaulį bėgioja ieškodamas.

Vokiečiai atsiliepė:

—      Teisybė, teisybė, mes užmiršom jam pasakyti, pas ką bėgti.

Dabar vokiečiai pagalvojo, kad jis gana geras žmogus, ir klausia:

—      O kas čia per gyvulys, kam jis tinka?

—      Tai avių veislininkas. Reikia jį uždaryti per naktį tvarte su avimis, tai rytą randi dusyk tiek.

Vokiečiai apsidžiaugę sako:

—      Parduok jį mums.

—      Pirkit.

—      Kiek nori?

—      Du šimtus rublių.

Vokiečiai sudėjo po šimtą rublių ir tą vilką nusivedė. Parėję namo ginčijasi.

insert

Vienas sako:

—      Aš pirma leisiu į tvartą!

O kitas:

—      Aš pirma!

Šiaip taip susitarė. Įleido vienas tą veislininką į savo tvartą. Rytą atėjo pažiūrėti — rado visas avis išpjautas!

Ateina jo kaimynas, klausia:

—      Ar daug avių prisiveisė?

—      O, daug, ir labai gražių!

—      Kad tau prisiveisė, tai dabar duok man!

Nusivedė antrasis tą vilką, įleido į avių tvartą, o pats nuėjęs atsigulė. Rytą anksti atsikėlęs, eina pažiūrėti. Atidaro tvartą — visos avys išsmaugtos! Tuoj nubėgo pas draugą ir sako:

—      Kad man visas avis išpjovė!

—      Ir man išpjovė! — atsiliepė draugas.

Susišnekėjo abu tą žmogų nugalabyti. Važiuoja į miestą ir randa jį rinkoje beprekiaujant.

—      Na, dabar tu drauge su mumis važiuosi! Mes tau parodysim, kaip apgaudinėti: mūsų visas avis tas veislininkas išpjovė!

—      Gerai, galėsiu važiuoti,— atsakė žmogus,— tik dar truputį mane paleiskit.

Vokiečiai jį paleido, o tas netrukus sugrįžo ir sako:

—      Dabar, vyrai, gal eisim dar išgerti?

Nuėjo į vieną smuklę, tuojau tas žmogus paprašė gardžiausių valgių ir gėrimų. Visi gerai prisivaišino, tada žmogus juos prašo į kitą smuklę. Eidamas pro duris, jis pakreipė ant galvos kepurę ir sako smuklininkui:

—      Ar tvarkoj?

—      Tvarkoj,— atsiliepė tas.

Nuėjo į kitą smuklę, vėl gerai išgėrė ir pavalgė. Išeidamas žmogus pakreipė kepurę ir vėl klausia:

—      Ar tvarkoj?

—      Tvarkoj!

Dabar vokiečiai sako tam žmogui:

—      Mes tau viską dovanojam, tik parduok mums šitą kepurę.

Žmogus spiriasi:

—      Negaliu parduoti, su ja visada pragyvensi. O jau kad parduosiu, tai labai brangiai.

—      Kiek nori?

—      Tūkstantį rublių.

Vokiečiai tuoj užmokėjo tūkstantį rublių ir nuvažiavo sau. Rytojaus dieną sėdo į vežimą ir vėl važiuoja į miestą gerai išgerti ir pavalgyti. Užėjo į smuklę, sočiai prisivaišino, o išeidami kreipia kepurę ir klausia:

—      Ar tvarkoj?

—      Kai užmokėsit, tai bus tvarkoj,— atsakė smuklininkas.

Ir turėjo jie užmokėti.

Baisiai supykę, nuvažiavo į to žmogaus namus.

—      Šunie, vėl mus apgavai! Dabar jau iš mūsų neišsisuksi!

insert

Žmogus prašosi:

—      Duokit man truputį laiko: aš savo pačiai pinigų sudarysiu, kad turėtų iš ko gyventi.

Nusivedė pačią į atskirą kambarį, pripylė puodą pinigų ir užmovė ant galvos. Paskui pasiėmė iš kampo skarmalų ryšulį ir savo pačią apraišiojo; pagriebęs lazdą, kad duos jai į galvą, pinigai tik dzer dzer...

—      Na, dabar turėsi gana, kad ir manęs nebus!

Atėjo vėl pas vokiečius, o tie pro durų plyšį viską matė ir dabar jau gerinasi prie jo:

—      Parduok mums tą lazdą, kur pinigus darei.

—      Galit pirkti, bet ji labai brangi: su ja gali pasidaryti pinigų, kiek tik nori.

Užmokėjo vokiečiai pusantro tūkstančio rublių ir parsivežė lazdą namo.

Rytą vienas tuoj aprišo savo pačią skudurais, kaip smogė su lazda jai į galvą, ėmė ir užmušė.

Rytojaus dieną ateina jo draugas tos lazdos:

—      Ar tu jau pasidarei pinigų?

—      O, į valias!

—      Tai duok man, dabar aš pasidarysiu, nes pinigus abu per pusę mokėjom.

Paėmęs tą lazdą, parėjo namo. Aptaisė savo pačią skudurais, kaip kirto su lazda į galvą, pati keberiokšt ir guli negyva. Nubėgęs iš baimės pas draugą, sako:

—      Aš savo pačią užmušiau!

—      Ir aš užmušiau! — atsakė draugas.

Tuoj abu pasikinkė kuo geriausius arklius į bričką ir nuvažiavo pas tą žmogų.

—      O, tu niekam nevertas, tu nenustosi mūsų apgaudinėjęs: mes savo pačias per tave užmušėm! Jau dabar nepabėgsi!

Pagriebę surišo tam žmogui rankas ir kojas, į maišą įkišo ir veža prigirdyti. Buvo žiema, tai užvažiavo mieste į smuklę išgerti nuo šalčio, o tą žmogų paliko bričkoje.

Žmogus maiše rėkia:

—      Nemoku nei skaityti, nei rašyti, o mane karalium renka!

Tuo sykiu atvažiavo toks dvarponis su ketvertu arklių, pakinkytų puikioje karietoje. Išgirdęs taip rėkiant, priėjo prie maišo ir galvoja: „Kam tokį kvailį renka karalium, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti. Geriau jau aš būsiu karalius: aš nors mokytas". Ir sako jis tam žmogui:

—      Lįsk tu iš maišo, o aš lįsiu į maišą.

Taip ir padarė.

Žmogus įsėdo į tą karietą su ketvertu arklių ir nuvažiavo. Atėjo vokiečiai, įlipo į savo bričką, važiuoja ant ledo. Prakirto eketę ir pastūmė maišą po ledu.

insert

Po kelių dienų žiūri, kad tas pats žmogus, kurį prigirdė, su ketvertu puikių arklių važinėja! Neišgalvoja, kaip ir kur jis galėjo gauti tokius arklius. Važiuoja pas tą žmogų paklausti.

—      Kur tokius arklius gavai, kad mes tave įmetėm į vandenį?

—      O, negaliu sakyti!

—      Pasakyk, mes tau brangiai užmokėsim.

Užmokėjo tam žmogui didelę sumą pinigų. Šis pradeda pasakoti:

—      Kai įmetėt į vandenį, kažin kas ėmė ir sulaikė mane beskęstantį. Paleido iš maišo, paklausė, kuo verčiuos. Pasipasakojau, kad esu neturtingas. Tada man taip sako: „Eik paskui mane!" Atidarė tokius vartus, žiūriu — didelės puikios pievos, pilnos gražiausių arklių. Įsivedė mane į tokią didelę trobą, žiūriu — ten visokių dailių karietų! Tas žmogus man taip sako: „Išsirink kokius nori arklius ir pasikinkyk į kokią nori karietą!" Išsirinkau ketvertą, pasikinkiau ir išvažiavau, dabar Štai ir turiu.

—      Kažin, ar mums duotų, kad ten nueitume?

Duotų, kad tik kas imtų! Sakė, tada jam nereikėtų ganyti.

—      Tai vežk mus.

—      Gerai!

Pasikinkė arklius į vežimą, sukišo tuos vokiečius į maišą ir veža. Nuvežė ant ledo, iškirto eketę, pagrūdo maišą po ledu, ir tie vokietėliai prigėrė. Tam žmogui atliko visas jų turtas, ir toliau jis ramiai ir laimingai gyveno.