Apsukrusis šingpas

Vienas šingpas turėjo jautį, kuris mėgo ganytis karaliaus laukuose ir nuėsdavo visus jo pasėlius. Todėl kartą karalius perspėjo šingpą:

—      Klausyk, jeigu ir toliau taip bus, teks man tavo jautį pjauti.

Šingpas atsakė:

Jeigu papjausi jautį, atiduok odą man.

Karalius papjovė jautį, o odą paliko šingpui. Po kurio laiko šingpas atėjo jos atsiimti ir parsinešęs namo gerai išdžiovino.

Vieną dieną pasiėmė jis išdžiūvusią odą, įsilipo į aukštą medį ir laukia.

Netrukus pro šalį ėjo du vyrai: vienas aklas, kitas kurčias. Jiedu sustojo po medžiu ir ėmė dalintis pinigus. Šingpas, iki tol tyliai tūnojęs viršuje, pradėjo mušti džiovintą jaučio odą. Aklasis išgirdęs triukšmą baisiausiai persigando ir paspruko. Pamatęs, kad jo bendras bėga, kurčiasis irgi leidosi į kojas palikęs kapšą su pinigais. Tada šingpas išlipo iš medžio, pasiėmė pinigus ir patraukė savo keliu.

Atėjęs pas karalių pasigyrė, kad pardavęs jaučio odą užsidirbo šiek tiek pinigų. Ir pridūrė:

—      Kadangi tu jos nebuvai gerai išdžiovinęs, gavau parduoti gana pigiai.

Kai karalius pasidomėjo, ar tą kapšą pinigų jis ir pelnęs už jaučio odą, šingpas atsakė, kad taip ir buvę.

Tuomet karalius liepė papjauti visus kiek turėjo jaučius, labai gerai išdžiovinti jų odas ir parduoti. Tačiau niekas tų odų nepanoro pirkti.

Suprato karalius, kad šingpas iš jo pasišaipė, ir nutarė sugavęs tą apgaviką nužudyti.

Pačiupo karaliaus tarnai šingpą, įkišo į didelį narvą ir pakabino ant medžio virš gilaus tvenkinio. Karalius buvo sumanęs palaikyti šingpą šitaip pakabintą keletą dienų, o paskui įmesti į tvenkinį ir paskandinti.

Kabo šingpas medyje, o pro šalį žmogus joja. Pamatęs narve šingpą, žmogus iš smalsumo ir klausia, ką tas ten veikiąs.

Šingpas ėmė aiškinti, kad žmonės norėję išrinkti jį karaliumi, tačiau jis nesutikęs, todėl ir buvęs įkištas į narvą. Paskui šingpas labai gudriai įviliojo žmogų į narvą, pats iš jo išlindo, sėdo ant to žmogaus arklio ir nujojo.

Po kelių dienų atėjo karaliaus tarnai ir nupjovė virvę, kuria prie medžio buvo pririštas narvas, ir žmogus paskendo. Tada šingpas atėjo pas karalių ir tarė:

—      Kadangi tavo tarnai įmetė mane į negilią vietą, aš parsivedžiau iš ten tik arklį. Jeigu būtų įmetę kur giliau, būčiau parsivaręs ir arklių, ir dramblių.

Karalius, patikėjęs jo žodžiais, įsakė padirbti keletą narvų. Į vieną iš jų įlindo pats, į kitus sutupdė aukštuosius pareigūnus ir liepė padabinti virš giliausios tvenkinio vietos.

Šingpas nupjovė virves, ir visi, kas buvo narvuose, paskendo.

O apsukrusis šingpas netrukus pats tapo karaliumi.

532 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
  10 - 30 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU