Arklys padėjėjas

Kunigaikščiui dievas davė sūnų, po krikšto Joną. To vaiko lopšyje rado raštą. Tėvas pradėjo jį skaityti. Rašo, kad kai sūnus bus dvidešimties metų, tai jį praris žemė. Dideliai tėvas jį saugojo, neleido niekur be savęs iki dvidešimties metų. Paskutiniai metai prasidėjo — jau vaikui rodosi visokios grožybės ant dangaus. Vadina tėvą:

—      Eikim mudu pasivaikščioti!

—      Vaikeli, praris žemė, nenoriu aš tavęs paleisti iš savo akių. Užlaikė tėvas vieną ir antrą dieną. Trečią dieną atėjo toji valanda, kada reiks jį praryti. Vaikas pamatė ant lauko didelę grožybę obuolių: aukso, sidabro ir deimanto obuoliai ant obels.

—      Eikiva, tėvai, artyn pažiūrėti, kas čia per naujiena.

Tėvas nusitvėręs veda jį už rankos. Džiaugiasi obuoliais: viena pusė — gražu žiūrėti, antra — dar gražiau. Tėvas užsimąstė, paleido vaiko ranką — atsidarė žemė ir prapuolė vaikas. Kaip buvo gražus laukas, taip ir paliko. Tėvas verkdamas parėjo namo.

Vaikas kiaurai per žemę nukrito į kitą pasaulį. Pataikė nukristi ant kelio. Vaikščiojo į visas šalis — neranda niekur žmogaus. Priėjo dvarą — kuolais aptvertas. Ant stulpų geležinės durys. Pradėjo duris daužyti, išėjo senis. Tas senis buvo prakeiktas. Jau trečias šimtas metų, kaip jis gyvena tame dvare.

—      Dvidešimt metų aš tavęs laukiau, bet tik sulaukiau! Dabar turi man ištikimai tarnauti. Eime, aprodysiu visus darbus!

Įeina į vieną sodą — aptvertas sodas geležiniais kuolais, ant kiekvieno kuolo žmogaus galva pakabinta. Ant vieno nėra. Jonas klausia prakeiktojo:

—      Dėl ko ant to nėra?

—      Neklausysi mano įsakymo, tai tavo galva bus ten. Išsivadžiojo po visus kambarius. Daugiau nieko nėra, tik tas vienas senis.

Nusivedė į stainę. Ir arklys, ir šuo stainėje. Arklys pašertas mėsa, šuo pašertas avižomis, pastatyta gale lazda. Padavė jam tą lazdą:

—      Imk lazdą ir mušk juos, kad neės arklys mėsos, o šuo šieno! Aš dabar išvažiuosiu dvylikai dienų!

Atsvėrė senis šuniui dvidešimt svarų šieno, arkliui — dvidešimt svarų lašinių:

—      Kad neės, tai su ta lazda tiek duok, kad tik suės! Kad nesušersi, tai aš tave užmušiu.

Jonui dideliai parūpo. Pašėrė arklį ir šunį — nei tas ėda, nei tas ėda. O mušti gaila jam. Vaikščiodamas Jonas ėmė labai verkti. Arklys prašneko:

- Neverk, Jonai! Eik šen! Duok man šieno ir avižų, duok šuniui mėsos ir lašinių.

—      Kad aš bijau: gal man galvą nukirs!

Pašėrė, kaip prašė, pats atsigulė. Per dvylika dienų dideliai gražūs jie tapo, ėjo jiems į kūną. Senis pajuto, kad jis taip daro, skubinosi namo kuo greičiau. Arklys žino, kad senis parvažiuoja, mokina Joną, kaip šnekėti: „Nepyk, dėde, suklydau! Daugiau tėmysiuos, kaip liepsi daryti."

Parbėgo senis, velniškai apsitaisęs:

—      Ką padarei, Jonai? Kodėl šėrei arklį avižomis ir šienu, šunį — lašiniais ir mėsa?

—      Klaidą padariau! Man rodos, kad taip liepei šerti.

—      O kodėl neklausei, kaip aš tau sakiau? Užduosiu aš tau kančią. Eiva į sodą!

Parodė jam aukso obelį. Trijų rūšių obuoliai ant tos obels: aukso, sidabro ir deimanto.

—      Šiandien nupiešk man paveikslą tos obels! Aš išvažiuoju į kitą pasaulį trims dienoms. Kad nenupieši, galvą nukirsiu!

Išvažiavo senis, Jonas labai liūdnas pasiliko. Nuėjo pas arklį, pradėjo graudžiai verkti:

—      Nelaimingas, arkleli, tu ir aš, kad tavęs paklausiau! Kaip reikia nupiešti paveikslą tos obels?

—      Gulk truputį pasilsėk, bus nupiešta!

Atsigulęs Jonas saldžiai užmigo. Pabudęs rado šalia savęs paveikslą padėtą.

Parvažiavo senis trečioj dienoj, rado paveikslą.

—      Na, aš nemaniau, kad tu toks gudrus gali būti! Dabar išvažiuosiu trisdešimčiai dienų.— Paliko avižų šuniui, o lašinių — arkliui: — Žiūrėk, kad sušertumei, kaip aš įsakau! Ir išmatuok, ką turi gelmės šulinys.

Išvažiavo. Jonas nuėjo pas arklį, ėmė klausti:

—     Ką reikia, arkleli, daryti su tuo šuliniu? — Siek su ranka ir pasieksi vandenį nuėjęs.

Įkišo ranką į vandenį, ištraukė auksu aplipusią ranką. Didžiai persigando, pamatęs auksuotą ranką. Ėmęs į plaukus ir nusišluostė iš baimės. Pasidarė auksiniai plaukai ir auksinė ranka. Atbėgo pas arklį:

—      Tai dabar, arkleli, pasidariau gerai! Kur dabar man reikia dingti? Už tat mirti gausiu!

—      Nesibijok nieko, duok man avižų!

Atidavė arkliui avižas ir šieną, o šuniui — lašinius ir mėsą.

—      Eik į pirmąjį kambarį — rasi balną, kamanas ir bizūną. Eik į antrąjį kambarį - rasi visus jo drabužius. Eik į trečią — rasi jo vaistus ir kardą. Po dešinei rankai stovi mažikė butelkikė — išgerk. Iš po kairės rankos paimk ir pakeisk jas. Paimk visus drabužius, atnešk pas mane.

Atnešė drabužius, apsitaisė Jonas, pasibalnojo arklį, atleido šunį nuo grandinės, išjojo iš stainės į padvarę. Arklys pasiuntė Joną į sodą paskinti gerą maišą obuolių. Priskynė auksinių, sidabrinių, deimantinių obuolių, užsėdo ant arklio, pasiėmė su savim obuolių ir išjojo.

—      Kur šuo bėgs, tai mane leisk!

Nujojo pusę kelio — parbėga senis. Jau nėra Jono. Neranda jis daiktų, mato, kad jau Jonas išbėgo. Įpuolė atsigerti stipriųjų vaistų. Vaistai buvo apmainyti: stipriuosius Jonas išgėrė, o silpnuosius seniui pastatė. Pradėjo senis Joną vytis. Iki pusės kelio atbėgo, nebegalėjo senis vytis ir nepavijo.

Jonas išjojo į šviesų pasaulį, pataikė išjoti prie karaliaus miesto. Arklys siunčia Joną prie karaliaus, be negaus tarno vietos. Gavo Jonas sodininko vietą. Jonas galvą apsirišęs su skepeta, niekam nerodo savo plaukų. Aprodė jam didelį sodą, sugrįžo pas arklį apžiūrėjęs.

— Jei bus bėda, pašauk mane, aš atbėgsiu!

Arklį palikęs, Jonas nuėjo. Jis gerai tarnavo karaliui: nei vienas sodininkas neužaugino tokių obuolių kaip jis. Jonas labai tinka karaliui.

Pralošė karalius savo dukterį slibinui praryti. Jonas išgirdo — prašė karalių, kad leistų jį pažiūrėti:

—      Šviesiausias karaliau, leisk pažiūrėti, kaip slibinas praris tavo dukterį! Prašyk, šviesiausias karaliau, kad į kautynes kviestų!

—      Netesėsiu aš jam tiek kareivių.

—      Gausi pagalbą.

Karalius parašė slibinui raštą: „Aš noriu su tavimi kariauti."

—      Man vis tiek, galim kariauti. Rytoj dešimtą valandą karas.

Naktį Jonas pavadino savo arklį. Atbėgo arklys:

—      Ko, Jonai, reikalauji?     

—      Karas bus su slibinu!      I

—      Gal nori eiti padėti?

—      Noriu, noriu, arkleli!

Arklys atnešė jo drabužius, kardą. Jonas apsitaisė, užsėdo ant arklio ir išjojo. Nė vienas žmogus nematė jo jojant žeme, jis padangėmis jojo. Nusileido lauke, kur buvo slibino kariuomenė, gražiai apsitaisęs, plaukai auksiniai. Jonas išmušė visą slibino kariuomenę, slibinas vos tik ištrūko. Paėmęs karaliaus dukterį, iškilo į padanges. Karalius nematė, kur jis dingo.

Parnešė karalaitę į jos tėviškę, laukė karaliaus parvažiuojant. Karalius, radęs savo dukterį, dideliai linksmas tapo. Klausia Jono:

—      Kokį nori užmokestį už tai?

—      Kaip norit, šviesiausias karaliau!

—      Aš noriu tave priimti į žentus. Aš tokio karžygio niekur nemačiau! Priėmė Joną į žentus. Po vestuvių arklys liepė nukirsti jam galvą. Tapo

arklys kunigu. Nukirto šuns galvą — tapo tarnas. Tuojaus pražuvo iš jo akių. Jonas pasiliko bekaraliaudamas.

1587 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 23 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU