Asimo ir dvasių karalienės istorija

Haruno al Rašido laikais gyveno Bagdade jaunas auksakalys Asimas, iš savo rankų jis pats mito ir penėjo savo seną motiną. Kartą jis sėdėjo savo krautuvėlėj ir skaitė knygą, o pirkėjai nuolat varstė duris ir grožėjosi jo padirbtais daiktais. Kai popietės maldų metu krautuvėlė ištuštėjo, į vidų įėjo koks persas, apsižvalgė aplink ir paklausė, ką jis taip skaito. Asimas atsakė:

—    Iš knygų noriu geriau išmokti savo darbą.

Persas tarė:

—    Ir aš moku tą darbą ir dar kitą, daug svarbesnį. Aš moku padaryti iš vario auksą!

Asimas pakėlė į jį nustebusias akis. Persas toliau sakė:

—    Ar tau nebūtų geriau išmokus to mano darbo vietoj visą amžių vargus su plaktuku, angliais ir ugnim? Aš neturiu sūnaus, neturiu kam palikti savo mokslą. Jei nori, aš paimsiu tave sūnaus vietoj ir išmokysiu, ką pats moku.

Paėmė Asimą godumas, su džiaugsmu jis sutiko, o persas tarė:

—    Rytoj ateinu pas tave ir tavo akyse padarau iš vario tikriausią auksą!

Galvodamas apie lengvą pralobimą, grįžo Asimas į namus, kur jo laukė motina su vakariene. Valgė prie stalo, nieko nekalbėdamas ir susimąstęs, ir motina paklausė, kas yra jam. Jis viską apsakė, o motina perspėdama tarė:

—    Neklausyk to valkatos. Jis yra apgavikas, su savo auksu nori tik pinigus iš tavęs ištraukti.

—    Motute,— atsakė Asimas,— jis rodosi teisingas šeikas, nereikia niekinti jo geros širdies, dievo palenktos į mano pusę!

Motina nutilo, bet Asimas buvo neramus, visą naktį negalėjo užmigti.

Kitą rytą jis atsikėlė anksčiausiai ir išsiskubino į savo krautuvėlę. Persą rado jau belaukiantį. Abudu suėjo į vidų ir užsidarė duris. Persas tarė:

—      Sutaisyk tirpyklę ir pūsk su dumtuvėmis ugnį.

Kai Asimas viską sutaisė, persas paklausė:

—      Ar turi vario?

—      Turiu sulankstytą dubenį.

Tą dubenį supiaustė mažais gabalėliais, sumetė į tirpyklę ir ėmė lydyti. Kai varis ištirpo, persas išėmė iš turbano dėžutę ir iš jos įbėrė į tirpyklę truputį kokių miltelių. Dar kiek pakaitinus, davė sulydytam mišiniui ataušti. Paskui Asimas pamėgino su brūžu ir iš džiaugsmo neteko galvos — lydinys buvo tikras auksas! Persas tarė:

—      Dabar nešk auksą į turgų, parduok ir su pinigais tuojau grįžk namo.

Asimas nuėjo pas mainininką, tas išmėgino atneštą lydini ir užmokėjo jam tūkstantį auksinių. Asimas be dvasios parlėkė namo, parodė motinai pinigus ir tarė:

—      Dabar aš moku iš vario daryti auksą!

O motina, numojus ranka, pasakė:

—      Niekas ne didesnis už galybių viešpatį!

Persas buvo žadėjęs Asimui kitą dieną užsukti į jo namus ir galutinai išmokyti dirbti auksą. Kai jis atėjo, motina padavė jiems valgyti, o pati kažkur iš namų pasišalino. Kai jie pavalgė, persas liepė užkurti ugnį ir į tirpyklę įmesti varinį grūstuvą. Paskui jis pasakė, kiek ir kada pilti į mišinį miltelių, ir netrukus iš vario vėl pasidarė nemažas lydinys aukso. Iš to didelio džiaugsmo, Asimas susėdo su persu gerti, bet geriant nepamatė, kaip svečias į jo vyną įvarvino migdomų lašų. Netrukus jis kietai užmigo. Tada persas pasakė:

—      Dabar pakliuvai man į nagus, tu arabų šunie! Daug metų ieškojau, kol tave radau!

Paskui jis miegantį surišo, įgrūdo į tokią skrynią, užvožė ją, pašaukė du vyrus ir liepė nešti į laivą, kur jau laukė jo vergai. Kapitonui tarė:

—      Važiuojam, mano reikalas atliktas!

Kapitonas sušuko matrosams:      •

—      Kelkit inkarą ir traukit bures!

Laivas pajudėjo ir bematant atsiskyrė nuo kranto.

Sugrįžusi Asimo motina neberado namuose nei sūnaus, nei svečio. Išsigandusi ji pradėjo verkti ir klausinėti kaimynų, kur galėjo prapulti jos vaikas, bet niekas nieko nežinojo.

Tuo tarpu laivas plaukė jūra vis tolyn. Tas persas buvo žynys, vardu Baramas, jis nekentė musulmonų ir be pasigailėjimo žudė kiekvieną pakliuvusį į jo rankas. Nužudytų arabų kraujas buvo jam reikalingas kerėjimams. Asimą priviliojo, norėdamas jį pavartoti piktam savo darbui.

Po kelių kelionės dienų vandeniu liepė Baramas vergams atnešti skrynią, atvožęs ištraukė iš jos Asimą, davė jam pauostyti tokių miltelių, ir tas atbudo. Pramerkęs akis, Asimas pasimatė plaukiantis laivu toli nuo žemės ir suprato, kas jam atsitiko. Jis sukalbėjo maldelę ir švelniu balsu tarė žyniui:

—    Bičiuli, ką tu padarei? Ar tai yra man žadėta laimė?

O Baramas atsakė:

—    Tu šunie! Kas tau liepė manęs klausyti? Tūkstantį be vieno tokių jau nudėjau, tu būsi to apskrito skaičiaus paskutinis!

Asimas nutilo, matydamas atėjus savo galą.

Tada tas prakeiktas persas leido nuimti jam pančius ir duoti truputį vandens. Paskui jis ant skardos įkūrė ugnį ir tarė:

—    Ši ugnis yra šviesa ir gyvenimas; tai galybei aš tarnauju. Jei tu imsi kartu su manim ją garbinti, aš atiduosiu tau pusę savo turto.

Bet Asimas atsiliepė:

—    Nelaimingas, kas nepažįsta tikro tikėjimo! Vietoj visagalio sutvertojo tu garbini ugnį!

Žynys įtūžo ir sušuko:

—    Tai tu atsisakai garbinti ugnį, tu šunies išėda!

Ir jis liepė savo vergams parversti Asimą žemėn, pats su rimbu, nupintu iš šikšnos atrėžų, tol čaižė jo nugarą, kol tas pradėjo šauktis pagalbos. Bet niekas jo negelbėjo. Tada tas prakeiktas žynys liepė uždaryti jį laivo apačioj, duoti kiek valgyti ir gerti, o pats kasdien ėjo ir kruvinai plakė jo kūną, bet Asimas nesiliovė garbinęs vieną savo aukštybių viešpatį.

Taip praėjo keletas mėnesių. Vieną kartą pakilo baisi vėtra, laivą mėtė kaip skiedrelę jūroje. Išsigandę matrosai ir kapitonas sakė:

—    Ta vėtra yra dievo bausmė už jaunikaitį, kankinamą perso jau trys mėnesiai!

Jie sukilo prieš žynį ir ištaškė iš laivo visus jo tarnus. Drebėdamas dėl savo kailio, Baramas nubėgo pas Asimą, nuėmė jo pančius ir maldavo gelbėti. Asimas buvo geros širdies ir užsistojo už Baramą, kad neskandintų. Baramas jam sakė:

—    Sūnau mano, dovanok, kuo aš tau nusidėjau. Aš tave išmokysiu savo meno ir paskui parleisiu į tavo tėvynę.

Vėtra netrukus nurimo, dangus pasidarė giedras, laivas plaukė toliau ramiai. Asimas klausė žynio:

—    Kur tu keliauji, persai?

—    Aš keliauju,— tas atsakė,— prie vieno kalno, kur galiu gauti eleksyro, reikalingo mano verslui.

Jis liepė jaunikaičiui būti be baimės ir niekuo nesirūpinti. Asimas apsiramino, buvo linksmas, gėrė valgė ir šnekėjosi su persu apie jo verslą. Dar po trijų kelionės mėnesių laivas pristojo prie nežinomo kranto. Persas tarė:

—    Lipk, Asimai, su manim į sausumą, mes jau pasiekėme savo tikslą.

Liepęs kapitonui palaukti ligi grįžtant, jis nusivedė bernioką tolyn nuo kranto.

Kiek paėjus, Baramas išsitraukė iš savo drabužių nedidelį būgnelį ir ėmė mušti. Staiga pakilo iš vieno šono dulkių debesys ir ėmė slinkti artyn. Kai jis prislinko, pasirodė trys kupriai. Ant vieno sėdo Baramas, ant kito Asimas, trečias buvo apkrautas visokiais valgymais. Jie jojo dykuma. Trečią dieną Asimas tolumoj pamatė pilį su aukso bokštu ir paklausė žynio, kas ten gyvena. Tas atsakė:

—    Tik nusispiaut, ten gyvena pikčiausias mano priešas.

Ir jie nujojo toliau. Aštuntą dieną Baramas paklausė:

—    Ką tu matai?

—    Aš matau rūką ir didelį debesį tarp rytų ir vakarų,— atsakė Asimas.

—    Tai ne debesys,— atsiliepė Baramas,— bet aukštas kalnas. Tas kalnas yra mūsų kelionės tikslas. Ten rasime mano darbui reikalingą augalą. Jei man padėsi suieškoti tą augalą, išmokysiu tave visų savo gudrybių.

Girdėdamas tuos žodžius, Asimas labai išsigando, bet nieko nesakė, tik pavedė save apvaizdos globai.

Prijoję kalno papėdę, jie nulipo nuo kuprių, žynys apkabino Asimą, pabučiavo ir tarė:

—    Dovanok, kuo aš tau nusidėjau, ir daryk, ką aš dabar tau liepsiu. Ką mes laimėsim, aš pasidalinsiu su tavim.

Jis pamušė mažiausią kuprį, nulupo odą ir sako Asimui: — Tu lįsk į tą odą, aš tave apsiusiu. Tada atskris pesliai ir užneš tave ant kalno. Imk šitą peilį ir, kai pesliai užneš, prapjauk odą, išlįsk ir nuvyk paukščius. Paskui pažiūrėk į apačią, kur aš būsiu ir tau pasakysiu, ką toliau reiks daryti.

Asimas padarė, kas jam buvo liepta. Apsiūtą į odą atskridę tie dideli paukščiai užnešė jį ant kalno viršaus, jis prapjovė odą, išlindo, ir išsigandę pesliai nuskrido tolyn. Jis priėjo prie uolos krašto, pažiūrėjo žemyn ir pamatė žynį apačioj iš džiaugsmo juokiantis ir šokant. Žynys iš apačios suriko:

—      Sakyk, ką tu ten matai! Asimas apsidairė ir suriko:

—      Čia guli daugybė žmonių kaulų ir krūvos malkų! Baramas atsiliepė:

—      Tai, kas man reikalinga! Paimk šešis ryšulius malkų ir mesk man žemyn!

Asimas surišo šešis ryšulius malkų ir numetė žemyn. Žynys sukrovė malkas ant vieno kuprio, pats atsisėdo ant kito ir sušuko:

—      Mano reikalas baigtas. Tu, kvaily, gali ten aukštai iš bado dvėsti. Ir jis, nieko nelaukdamas, nudulkėjo.

Matydamas jį tolinantis, Asimas tarė sau: „Tas šuva mane apgavo." Iš nusiminimo ėmė graudžiai verkti ir melstis. Kiek apsiraminęs, jis apėjo kalno viršūnę. Iš vienos pusės žemai kriokė banguojančios vilnys. Paprašęs dievo padėjimo, šoko jis į putojančią jūrą. Bet neprigėrė, pagavusi didelė banga sveiką išmetė jį ant kranto. Jis padėkojo dievui už stebuklingą išgelbėjimą, atsikėlė ir ėmė eiti tolyn, ar neras ką užvalgyti, ir atėjo į tą vietą, kur žynys buvo jį įsiuvęs į kuprio odą. Nuo čia vėl keliavo toliau į dykumą.

Po dienos kelio jis iš tolo išvydo bokštą ir atsiminė, kad čia gali būti ta pilis, kur gyvena Baramo priešas. „Gal čia rasiu pagalbą",— pagalvojo Asimas ir pasuko į tą daiktą. Vartai buvo atviri, Asimas įžengė į priemenę ir ten rado prie marmuro stalo žaidžiant šachmatais dvi nematyto gražumo mergaites. Jam įėjus, viena pakėlė galvą ir tarė:

—      Ar jis nebus, sesute, tas pats, kur prajojo neseniai su žyniu Baramu.

—      Tiesa,— atsiliepė Asimas,— aš esu tas pats.

Abidvi pakilo nuo suolo ir pasveikino jį kaip brolį, sakydamos:

— Mes esam vieno galingo karaliaus dukterys, mūsų tėvas yra gerųjų dvasių valdovas, mums gyventi jis pastatė šią pilį. Lik pas mus, mes būsim tau lyg seserys.

Jos apvilko jį puikiais drabužiais kaip kokį kunigaikštį ir atnešė gardžiausių valgių, kad jis užmirštų savo vargus.

Paskui gyveno jis prie tų seserų visko pertekęs. Valgė ir gėrė, ką norėjo, vaikščiojo po gražius sodus arba jojo medžioti į aplinkinius kalnus. Seserys buvo su juo visados malonios, nieko daugiau jam netrūko.

Taip praėjo keli mėnesiai. Kartą viena sesuo pašaukė jį prie lango ir parodė jojant pro šalį tris kuprius.

—      Tikrai čia jis,— sušuko Asimas,— ir su juo jaunikaitis, kurį, kaip mane, jis kankins ir paskui nužudys. Šokim vytis ir nudėti tą nenaudėlį!

Mergaitės beregint užsileido ant veidų uždangalus, pasikabino kardus, sėdo su Asimu ant žirgų ir ėmė vytis žynį. Tą pavijo, kai jis jau buvo nulupęs vieno kuprio odą ir plakė jaunikaitį, kad jis lįstų į ją. Asimas prišoko prie jo ir suriko:

—     Liaukis, tu dievo ir musulmonų priešas!

Baramas atsigręžė ir, išvydęs Asimą, pabalo kaip drobė. Asimas ištraukė kardą ir nukirto piktojo žynio galvą. Radęs jo kerų būgną, ėmė mušti, ir bežiūrint iš dulkių debesio pasirodė du pabalnoti ir naštomis apkrauti kupriai. Jis atidavė tuos kuprius išgelbėtam jaunikaičiui, kad turėtų kuo parkeliauti į savo tėvynę. Bet būgną pasiėmė su savim ir su tomis seserimis sugrįžo į pilį.

Sugrįžęs vėl gyveno jis linksmai su tomis seserimis. Tiesa, kartais kildavo visoje pily kažkoks sujudimas, vergai ir vergės visur lakstydavo, lyg būtų staiga užraginti pataisyti kambarius dideliems svečiams. Tada seserys liepdavo Asimui niekur neiti iš savo kambario, kol jo nepakvies. Tais atvejais jis išbūdavo uždarytas visą dieną ir net daugiau. Paskui seserys vėl išleisdavo jį, ir jis vėl gyvendavo kaip anksčiau. Kas būdavo tuo laiku, jam jos nesakė, o pats nedrįso klausti.

Taip jis išgyveno visus metus. Kartą jam vėl buvo liepta niekur neišeiti iš savo kambario, kol jo nepašauks. Bet jis nebeiškentęs naktį išslinko iš savo kambario pažiūrėti, kas tuose namuose darosi. Iš vieno kambario buvo girdėti neapsakytai graži muzika, ir kai jis priėjo arčiau prie durų, pamatė gulint žemėj nepaprastai dailius drabužius iš sidabrinių paukščio plunksnų. Bet vos jis juos pakėlęs palietė, iš to kambario pasigirdo baisus riksmas. Pro duris išbėgo kaip be galvų abidvi seserys ir, pamačiusios Asimą laikant rankoj drabužius, sušuko:

— Tu neklaužada, kam ėjai prieš mūsų draudimą?

Jis išsigandęs paklausė, kas atsitiko ir ką reiškia tas baisus riksmas. Jos atsakė:

— Pas mus atvyko dvasių karalystės princesė iš skraidančios salos, ir tai, ką laikai savo rankose, yra jos apdaras. Jei mirtingasis, nors kiek palies tą jos apdarą, ji tampa jo verge. Ji pajuto, kad tu palietei jos drabužį, todėl ji taip nežmoniškai suriko. Dabar ji čia guli ir rauda dėl prarastos laisvės.

Asimas pravėrė duris ir įžengė į vidų. Pamatęs dangiško gražumo mergaitę liejant ašaras ir aimanuojant, tarė jis:

—      Ji turi būti ne mano vergė, bet mano Viešpati ir žmona.

Bet princesė nesiliovė verkusi. Abidvi seserys šoko ją raminti, sakydamos, kad nors ji neteko laisvės ir niekada nebegalės grįžti į savo kraštą, bet tegu atiduoda ranką tam jaunikaičiui ir tampa jo žmona. Matydama tokį jauną ir gražų vyrą ir girdėdama meilią jo kalbą, princesė kiek apsiramino ir su ašaromis ištiesė jam savo ranką. Po kelių dienų buvo pakeltos pily triukšmingos ir linksmos vestuvės. Paskui Asimas ir dvasių karalystės princesė gyveno ir toliau tų seserų namuose didelėj vienybėj ir laimėj.

Praėjus dar metams, Asimas labai pasiilgo savo motinos ir gimtojo miesto. Tada jis paprašė seserų leidimo jam su pačia aplankyti savo kraštą. Matydamos, kad jo negalės užlaikyti, seserys ašarodamos davė sutikimą. Pabarškino Asimas būgną, tuojau atsirado prieš pilį karavanas kuprių, apkrautų auksu, puikiais audimais ir visokiomis brangenybėmis. Jis susėdo su savo pačia ant vieno pabalnoto kuprio ir atsisveikindamas gražiai padėkojo seserims už viską. Jos padavė jam pačios plunksnų apdarą ir pasakė:

—      Saugok jį gerai, nes jei tavo pati jį ras ir bus labai pasiilgusi tėvynės, ji išskris į savo salą ir tau amžinai dings. O mūsų nepamiršk, visada lankyk mus, mes tau buvom kaip seserys.

Asimas dar kartą padėkojo ir prižadėjo jų nepamiršti. Ir karavanas iškeliavo.

Tolimais kraštais ir dykumomis per dienos karščius ir vėsias naktis traukė be sustojimo ir po ilgos kelionės pasiekė Bagdadą. Ties savo motinos namais sustabdė Asimas kuprius ir nulipo žemėn. Priėjęs prie durų, jis išgirdo motiną viduj silpnu balsu meldžiantis ir verkiant. Pravirko ir jis pats iš džiaugsmo, kad pasimatys su motina, ir pabeldė į duris. Kai motina jį pažino, baisiai apsidžiaugė, apkabinusi sūnų, iš didelės laimės verkė ir juokėsi ir bučiavo jį, o Asimo pati, stovėdama toliau, susigraudinusi žiūrėjo į juos. Tuo tarpu vergai sunešė į namus krovinį, ir Asimas papasakojo motinai iš eilės viską, kas jam atsitiko, kaip išsigelbėjo ir kaip vedė tą gražią princesę. Motina meiliai pasveikino marčią ir džiaugdamasi apžiūrėjo sūnaus pargabentą gėrybę.

Asimas pradėjo gyventi, kaip jam leido jo turtas. Jis įsigijo gražius namus, prisipirko brangių baldų ir pasisamdė žmonių, kiek buvo reikalinga jo paties, jo pačios ir motinos patarnavimui. Jis tapo turtingiausiu Bagdado gyventoju. Bet jo laimė buvo su kaupu, kai susilaukė dvejeto gražių berniukų.

Taip jis praleido trejus metus; Tada atsiminė prižadėjęs anoms seserims aplankyti jas. Prieš kelionę jis prisipirko savo mieste dovanoms papuošalų, brangių audimų ir džiovintų vaisių, kokių jo bičiulės niekados neregėjo, ir sutaisė karavaną. Motinai pasakė:

—   Aš turiu keliauti pas anas seseris, jos tiek daug gero man padarė, visa mano laimė gauta iš jų rankų. Duos dievas, vėl greitai sugrįšiu namo.

—   Keliauk su dievo padėjimu,— atsiliepė motina.

Savo pačią jis pavedė motinos globai, sakydamas:

—    Žinok, ji yra galingiausio dvasių karaliaus duktė, ji gyvena su manim tol, kol aš turiu jos plunksnų drabužius. Tuos drabužius dėžėj aš užkasiau į žemę darže. Neduok jai jų, kitaip tuoj išskris pas savuosius.

Motina atsakė:

—   Dieve saugok, kad aš nepaklausyčiau tavo žodžių! To nebijok ir keliauk ramiai.

Tada Asimas atsisveikino su savo mylima pačia, vaikais, motina ir iškeliavo.

Dešimtį dienų ir naktų jis keliavo kalnais ir slėniais, derlingomis lygumomis ir akmenuotais laukais, kol vienuoliktą dieną pasiekė tų seserų pilį. Jos maloniai jį pasveikino, o jis atidavė joms atgabentas dovanas ir papasakojo, kaip su pačia ir vaikais gyvena Bagdade. Seserys džiaugėsi jo laime ir linkėjo visko geriausio. Taip jis išgyveno tris mėnesius šnekučiuodamas, žaisdamas ir medžiodamas su seserimis.

Tuo tarpu motina ir pati ramiai gyveno Bagdado mieste. Vieną kartą marti paprašė motinos nueiti sykiu su ja į pirtį išsimaudyti. Anyta mielai sutiko, ir abidvi nuėjo į geriausią Bagdado pirtį. Tuo metu ten maudėsi kelios moterys iš sultonienės palydos. Pamačiusios Asimo pačią, tos moterys negalėjo atsistebėti jos nepaprastu gražumu ir atitraukti nuo jos akių, kol buvo pirty. Kalifo palociuj moterys pripasakojo sultonienei tiek daug apie nuostabų jos gražumą, jog pagaliau ta įsigeidė pati gražuolę pamatyti. Per pasiuntinį tuojau liepė Asimo motinai atvesti į palocių savo marčią. Motina, nieko netrukdoma, nuėjo pas marčią ir sako:

—   Taisykis, martele, sultonienė Sobeida nori tave pamatyti savo palociuj.

Asimo pati bematant apsivilko gražiausiais savo drabužiais ir su abiem vaikais ir anyta iškeliavo į kalifo palocių.

Nuvesta pas Sobeidą, ji puolė žemėn prieš ją iš pagarbos. Bet sultonienė liepė atsikelti ir atsidengti savo veidą. Jos veidas buvo toks gražus, jog nušvito visa salė. Pati Sobeida ir jos kiemo moterys buvo stačiai tokios gražybės sužavėtos. Sobeida meiliai paėmė viešnią už rankos ir pasisodino šalia savęs ant sosto. Girdėdama vis giriant savo gražumą, Asimo pati nedrąsiai atsiliepė:

—   Viešpačia, jei jūs teikiatės girti mano gražumą apsivilkus šiuo paprastu drabužiu, tai ką pasakytumėt, mane išvydusios su plunksnų apdaru, pritaikintu mano veidui?

—   O kur tas apdaras? — paklausė sultonienė.

Ji atsakė:

—   Tą apdarą turi savo žinioj mano anyta, ji gali duoti.

Tada tarė Sobeida Asimo motinai:

—   Duok čia plunksnų apdarą, kad galėtumėm dar labiau pasigrožėti tavo marčia.

Motina atsiminė Asimo uždraudimą ir atsakė:

—   Aš jokio plunksnų apdaro nežinau.

Bet marti atsiliepė:

—   Tikrai ji žino. Jis užkastas dėžėj darže.

Tada padavė sultonienė motinai brangius karolius, kokių nei viena karalienė nenešiojo, ir tarė:

—   Imk, motute, tą dovaną ir atnešk mums apdarą, kad galėtumėm juo pasigėrėti. Paskui galėsi jį vėl saugoti.

Motinai nenorint laužyti duotąjį žodį, sultonienė nusiuntė vieną savo kiemiškių iškasti iš žemės dėžę, išimti ir atnešti drabužį.

Tas nulėkė ir sugrįžo su tuo drabužiu. Sobeida apvartė nematytą apdarą iš visų pusių, stebėdamasi darbo dailumu, paskui padavė jaunajai moteriai ir klausia:

—   Ar čia bus tas tavo plunksnų drabužis?

—   Tas pats,— atsakė ji.

Ji paėmė abudu savo vaikus ant rankų, užsisiautė drabužį ir pasidarė gražiausias paukštis.

—   Ar aš ne graži? — paklausė dar ji.

—    O, tu gražiausia iš gražiausių! Ką tu darai, vis tavo gražu! —buvo vienas atsakymas iš visų burnų.

Tada ji vienu metu ūžt pasikėlė lyg paukštis aukštyn į orą ir iš viršaus sušuko:

—    Būk sveika, miela motute! Sugrįžusį ramink mano vyrą, sakyk, kad aš niekados nenustosiu jį mylėti. Labai pasiilgau saviškių ir palieku jį vieną. Bet jei jam vienam bus sunku gyventi, iš meilės neras vietos kur pasidėti, mane vėl galės rasti Vaako saloj.

Po tų žodžių ji nuskrido su vaikais į savo kraštą.

Pamačiusi, kas atsitiko, Asimo motina ėmė balsu raudoti. Išsigando ir sultonienė.

—    Dabar aš matau,— tarė ji,— kad marti tavo yra skraidanti dvasia. Kad būčiau žinojusi, niekados nebūčiau jai davusi to plunksnų drabužio. Aš labai kalta, dovanok man, motute!

—    Aš nepykstu,— atsakė senutė ir iš palociaus išdūlino ašarose paskendusi į savo namus.

Tuo tarpu atėjo Asimui atsisveikinimo diena su pilies seserimis. Gausiai apdovanotas, jis sugrįžo į Bagdadą. Įžengęs pro duris, rado motiną labai sunykusią nuo rūpesčių ir ašarų ir paklausė:

—   Kur mano pati?

Motina negalėjo pratarti žodžio, tada jis apieškojo visus namus, bet niekur nerado nei pačios, nei vaikų. Paskui jis nulėkė į daržą ir rado dėžę iškastą iš žemės ir tuščią. Buvo aišku, kad pati pabėgusi. Daugiau motina ašarodama išdėstė, kaip viskas atsitiko ir ką pati liepė jam pasakyti.

Labai nuliūdo Asimas. Per kiauras dienas jis vaikščiojo nusiminęs. Ilgiau netverdamas, jis nusprendė keliauti į Vaako salą. Namus saugoti pavedė motinai ir atsisveikino su ja. Pabarškinus būgną, pasirodė iš dulkių debesio kupriai, jis sėdo ir iškeliavo į seserų pilį.

Tos labai nustebo netikėtai greitai jį vėl pamačiusios ir ėmė klausti: — Kas atsitiko, kad vos mėnuo, kaip čia buvai, ir dabar vėl pasirodei?

Asimas dūsaudamas joms papasakojo, kaip pati jam prapuolusi ir jis nusprendęs jos ieškoti Vaako saloj. Seserys liūdnai palingavo galvas ir tarė:

—   Atsižadėk, brolau, joks gyvas žmogus negali patekti į tą salą! Trys šimtai metų būtų per trumpas laikas ten nukeliauti!

Bet Asimas nenorėjo atsižadėti, ką buvo sugalvojęs, ir sakė, kad jei jos negalinčios padėti, tai jis keliausiantis pats vienas. Matydamos jį nebijant jokių kelionės sunkumų, seserys vėl tarė:

—   Mes turime galingą dėdę, jis vadinasi Abdalkudas, jo prašysime tau padėti.

Jos įkūrė ant tokios skardos ugnį, dūmai ėmė rūkti, ir į tuos dūmus ištarė dėdės vardą. Tuoj pakilo toli lygumoj dulkių debesys, jis vis artėjo, galop raitas ant dramblio pasirodė šeikas su ilga balta barzda. Nulipęs žemėn, gražiai pasveikino seseris, sakydamas:

—   Aš užuodžiau jūsų ugnies dūmus ir atvykau. Koks jūsų pageidavimas?

—   Dėde,— atsiliepė vyresnioji sesuo,— mes jums pasakojom apie Asimą iš Bagdado, jis nukovė žynį Baramą, vedė karaliaus dukterį iš skraidančios salos ir atsivedė ją į savo gimtąjį miestą. Dabar ji pabėgo nuo jo ir sugrįžo į Vaako salą su dviem savo sūnum. Asimas nori ten keliauti jos ieškoti.

Palingavo liūdnai galvą Abdalkudas ir pasakė, kad jis mestų tą norą, kad joks gyvas žmogus negali tos vietos pasiekti, kad trys šimtai metų būtų per trumpas laikas tenai nukeliauti.

Tada Asimas prisiartino prie šeiko, iš pagarbos pabučiavo jam ranką ir prašė jo pagalbos. Abdalkudas tarė:

—   Brolyti, nuo tos salos mus skiria septynios dykumos, septynios marios ir septyni kalnai. Kaip gali tenai nukeliauti?

—   Tai aš vienas mėginsiu keliauti, kad niekas nepadeda,— pasakė Asimas ir apsigręžė į duris.

Matydamas jo tokį pasiryžimą ir seserų ašaras, šeikas vėl tarė:

— Tu turi tvirtą valią, gal aukštybių viešpats tau padės. Eikš su manim!

Jie atsisveikino su seserimis, susėdo abudu ant dramblio ir tylėdami lėkė kaip žaibas tris dienas ir tris naktis, kol pasiekė didelį kalną, kur buvo urvas su geležiniais vartais.

Ten jie nulipo nuo dramblio, paskui ėjo pėsti tuo urvu visą mylią ir išėjo į didelę lygumą vieno kalno papėdėj. Ten Abdalkudas atidarė duris ir išvedė eržilą, pažabotą ir greitą kaip vėjas.

—   Sėsk,— tarė jis Asimui.

Asimas atsisėdo ant eržilo, ir šeikas išvedė jį į neaprėpiamą tyrumą. Jis davė jam laišką su keliais antspaudais ir pasakė:

—    Penkias dienas neš tave tas eržilas dykuma greitai kaip žaibas ir sustos prie tokio tamsaus urvo. Ten nusėsk. Iš urvo išeis juodas šeikas. Tai bus mano brolis Aburas, jis galingesnis už mane. Atiduok jam tą laišką. Jis tau parodys kelią į tą tolimą salą.

Asimas padarė kaip buvo lieptas. Eržilas nešė jį penkias dienas ir penkias naktis ir sustojo prie vieno gilaus urvo. Asimas nusėdo ir palaukė. Išėjo juodas šeikas su juoda ilga barzda. Asimas puolė jam prie kojų. Šeikas paklausė:

—    Sūnau mano, ko reikalauji?

Asimas padavė jam Abdalkudo laišką. Šeikas perskaitė. Tada jie pradėjo eiti urvu ir ėjo pusę dienos, kol priėjo mėlyno plieno duris. Duris atidarė Aburas, ir jie įžengė į paauksuotą skliautinę priemenę, paėję toliau jie rado marmuru išklotą salę. Ten šeikas ant skardos padarė ugnį, ir per mėlynus dūmus pasirodė baisi galinga dvasia su didžiausiais juodais sparnais. Aburas tarė:

—    Ši dvasia ant savo nugaros neš tave oru taip aukštai, jog tu girdėsi giedant dangaus angelus. Bet saugokis nekalbėti, kitaip tuoj tave numes žemyn. Tris dienas ji tave taip neš ir prineš prie Vaako salos krašto. Ten mano galybė baigiasi, pats turėsi galvoti, kaip pasiekti tikslą. Lik sveikas!

Asimas užlipo ant dvasios nugaros, dvasia pašoko taip smarkiai aukštyn jog iš dangaus buvo girdėti šventa muzika. Ta dvasia nešė jį tris dienas ir tris naktis ir nuleido prie Vaako salos kranto, o pati vėl iškilo ir dingo už debesių.

Nuleistas žemėn, Asimas ėmė eiti lyguma be galo be krašto, tikėdamas kaip nors prieiti salos miestą. Taip jis ėjo dešimtį dienų. Savo kely jis sutiko du berniokus smarkiai ginčijantis tarp savęs. Pamatę jį, tie sakė:

—    Šis keleivis išspręs mūsų ginčą.

Jie parodė jam odinę kepurę ir geležinę lazdelę su įrėžtu talismanu.

—     Ir dėl tokių niekų jūs pešatės? — paklausė Asimas.

O jie atsakė:

—     Tu nežinai jų vertės. Tuos daiktus mums paliko mirdamas tėvas, jų turėjimas daro mus stipriausius žmones visame pasauly. Jie brangesni už visą Vaako salą su jos turtais. Kas užsideda tą kepurę, pasidaro nematomas, o kas suduoda su šia lazdele į žemę, tam šoka tarnauti visos pasaulio dvasios.

Asimas pagalvojo, kad tie daiktai jam labai padėtų rasti pačią. Ir jis tarė berniokams:

—    Tiesa, tie daiktai tikrai brangūs, ir aš gerai suprantu, kad jūs kiekvienas norit gauti abudu daiktus. Žiūrėkit, kaip aš spręsiu jūsų ginčą. Aš mesiu akmenį kiek galėdamas toliau, o jūs jį vykite. Kas pirmas pagriebs, gaus lazdelę, o kitas — kepurę.

Abudu atsakė:

—    Mes sutinkam ir einam lenktynių.

Asimas paėmė akmenį ir sviedė tolyn kiek tik gali, o tie berniokai vytis. Jiems nulėkus, Asimas paėmė lazdelę į rankas, užsidėjo kepurę ant galvos ir paėjo truputį į šalį, norėdamas išmėginti, ar tiesa, ką jie sako. Jaunesnis berniokas pirmas prilėkė ir pagriebė akmenį, ir abudu sugrįžo į tą daiktą, kur stovėjo Asimas, bet jo jau nebematė, nes buvo užsidėjęs su ta kepure. Vienas tarė:

—    Kur tas žmogus, kuris turėjo išspręsti mūsų ginčą?

—    Jo čia neberegėti,— atsiliepė kitas,— ir nėra žinios, ar jis pasikėlė į dangų, ar nusmego į pragarą.

Supratę, kad jų daiktus paėmė tas nepažįstamas keleivis, jie pradėjo viens kitą kaltinti, sakydami:

—    Žuvo mūsų kepurė ir lazdelė, nei vienam neteko. Teisingai mums sake tėvas, kad taip bus, bet mes netikėjom.

Ir jie, nosis nuleidę, nuėjo sau.

O Asimas taip nematomas ėjo toliau, kol galop tarp žydinčių pievų išvydo didelį Vaako salos miestą. Prisiartinęs prie miesto, jis nusiėmė kepurę. Tuo metu pro vartus išeinant sutiko seną moterį. Ta labai stebėjosi, pamačiusi šioj moteriškų dvasių saloj vyrą iš mirtingųjų šalies. Asimas gražiai ją pasveikino ir tuo patraukė jos širdį. Ji tarė:

— Saugokis, kad niekas mieste tavęs nepastebėtų. Tave tuoj užmuš. Manęs gali nebijoti ir atvirai pasisakyti, kas čia tave atvarė.

Padrąsintas tais žodžiais, Asimas apsakė viską, kaip čia atkeliavo, ieškodamas prapuolusios pačios. Apsakęs puolė jai po kojų, maldaudamas jam padėti. O ji atsakė:

—    Žinok, kad tavo pati yra čia mieste, bet jos sesuo, dvasių karalienė, laiko ją su vaikais uždarytą kalėjime, muša ir visaip kankina, kad buvo ištekėjusi už mirtingojo. Bet man gaila nelaimingos moteriškės, ir jei darysi, kaip aš sakysiu, gal mes ją išvaduosim iš kalėjimo. Eik su manim.

Tuo tarpu atėjo naktis, ta moterėlė per tamsą nusivedė Asimą į miestą ir savo namuose jį priglaudė, tik liepė niekam nesirodyti. Kitą rytą ji nuėjo į palocių, kur turėjo leidimą laisvai vaikščioti kaip buvusi karalienės ir jos sesers auklė. Ji priėjo prie karalienės ir paklausė, kas galvojama toliau daryti su kaline. Karalienė atsakė:

—    Mes nusprendėm ją negyvai nukankinti, tik taip gali būti nuplauta gėda, padaryta mūsų giminei, ištekėjus už mirtingojo.

—    Jos mirtis kris ant jūsų galvos,— atsiliepė auklė.

Paskui ji nuėjo pas nelaimingąją kalinę, ta sėdėjo nuliūdusi ir apsiverkusi, o jos vaikai smagūs žaidė aplink ją. Jai tarė lankytoja:

—    Nusiramink, dukrele, atvyko tavo vyras, šiąnakt jis pas tave bus ir išvaduos.

—    Garbė aukštybių viešpačiui! — ištarė priklaupusi kalinė ir palinksmėjo.

Auklė sugrįžo namo ir pranešė Asimui, kad karalienė nusprendusi nukankinti savo seserį, kad su ja pačia kalbėjusi ir sakiusi apie jo atvykimą. Toliau ji sakė, kad dabar pats metas ją vaduoti, kad kitą rytą auštant ji būsianti nužudyta. Atėjus nakčiai, ji nuvedė Asimą prie bokšto sienos, kur buvo uždaryta jo pati, davė jam reikalingų nurodymų, pavedė jį pranašo globai ir paliko vieną. Asimas per visą naktį meldėsi, pradėjus aušti, užsidėjo tą kepurę ant galvos ir pasidarė nematomas. Netrukus pasirodė karalienė su savo vergėmis ir prisiartino prie kalėjimo durų. Asimas nepastebėtas įsispraudė į vergių tarpą ir su jomis įėjo į vidų. Smarkiai plakė jo širdis, paregėjus surakintą savo mylimą žmoną. Jis baisiai įtūžo, išgirdęs, su kokiais niekinamais žodžiais ją vadino jos tikra sesuo. Pagaliau ji liepė savo vergėms, nutvėrus už plaukų, negyvai su rykštėmis užplakti. To Asimas nebegalėjo ilgiau kęsti ir balsu sušuko:

—    Liaukitės, jūs niekšai, bijokitės dangaus keršto!

Karalienė ir jos vergės baisiai išsigando grasančio balso iš nematomos vietos ir trūkčiagalviais išbrazdėjo laukan. O princesė, pažinusi Asimo balsą, pasijuto neapsakomai laiminga. Asimas nusiėmė kepurę, abudu gražiai pasimatė ir iš didelio džiaugsmo puolė viens antram į glėbį. Ir vaikai linksmi šokinėjo, sulaukę seniai beregėto tėvo. Princesė prašė vyro dovanoti už savo neapgalvotą pabėgimą, o Asimas paėmęs prispaudė ją prie savo širdies ir apsakė, kaip, jos ieškodamas, keliavo jis per visokias žemes ir marias. Taip jie išbuvo kalėjime visą dieną, negalėdami atsišnekėti ir atsidžiaugti savo grįžusios vienybės laime.

Tik kai vėl sutemo naktis, jie paliko kalėjimą, kiekvienas su vaiku ant savo rankų. Per miestą išėjo visai nepastebėti: išgąsdinti nematomo balso, niekas nedrįso kelti kojos pro duris. Visą naktį jie keliavo nesustodami, saulei tekant, nuo miesto buvo jau toli. Bet kai daugiau prašvito, jie iš užpakalio pamatė baisų dulkių debesį. Asimas išsigandęs suprato, kad tas dulkes kelia karalienės dvasių kariuomenė. Anksti rytą palociaus gyventojai sužinojo, kad princesė pabėgo, ir jos sesuo suragino kariuomenę pabėgėlius vytis.

Dvasių kariuomenė vis artėjo. Jau buvo girdėti karo šauksmai, matyti plevėsuojančios vėliavos ir prieš saulę blizgančios ietys. Tada Asimas atsiminė savo geležinę lazdelę su įrėžtu talismanu ir berniokų pasakytus žodžius apie jos galybę. Jis sudavė su ta lazdele į žemę, ir bematant atsirado galinga ginkluotų dvasių kariuomenė jam tarnauti. Tą kariuomenę jis metė prieš karalienės dvasių pulkus, ir pakilo kruvinas mūšis. Sėdėdami ant greitų žirgų, kariai vieni kitus įnirtę puolė, kapojosi su aštriais kalavijais, badėsi su smailiomis ietimis, tekėjo upės kraujo. Visą dieną šėlo baisi kova. Bet į vakarą Vaako salos kareivių drąsa palūžo, ir jie ėmė bėgti. Karalienė buvo paimta į nelaisvę, sukaustyta ir atvesta pas Asimą ir jo pačią.

Pamačiusi sukaustytą seserį, princesė susigraudinusi tarė:

—   Sesele, tavo pačios žemėj tu nugalėta ir suimta.

—    Tiesa,— atsakė karalienė,— tavo vyras Asimas sumušė mano kariuomenę ir apvaldė tą kraštą.

—    Dievas davė pergalę su stebuklinga kepure ir lazdele,— paaiškino princesė.

Matydama nusiminusią savo seserį, tarė paskui vyrui:

—   Dovanok jai, kaip dovanoju aš, ir leisk grįžti į savo kraštą.

Asimas nuėmė nuo karalienės pančius. Ta apkabino seserį, sakydama:

—   Dovanok, sesute, ką aš tau pikta padariau!

Ir jie susitaikė ir išsiskyrė geruoju. Paskui Asimas pašaukė savo galingiausias dvasias ir liepė iš tos vietos nunešti jį su pačia ir vaikais pas šeiką Aburą.

Dvasios nešė juos oru tris dienas ir tris naktis ir prinešė prie šeiko Aburo durų. Šeikas su džiaugsmu juos pasitiko, įvedė į vidų ir gražiai vaišino. Asimas jam viską apsakė. Šeikas stebėjosi visais atsitikimais ir galop tarė:

—    Sūnau mano, be tos kepurės ir lazdelės nebūtum išvadavęs savo pačios ir vaikų.

—    Visai tiesa, viešpatie,— patvirtino Asimas.

Jiems taip besikalbant, kažkas pabeldė į duris. Aburas atsikėlęs išėjo pažiūrėti ir mato — Abdalkudas atvykęs ant savo dramblio. Tas šeikas, irgi labai džiaugdamasis, pasveikino Asimą ir jo pačią ir pagarbino dievą už jų išvadavimą. Asimas ir jam išdėstė visą savo pačios vadavimo istoriją. Išklausęs Abdalkudas pasakė:

—     Su mano ir mano brolio pagalba tu nukeliavai į Vaako salą. Išvadavus pačią, tau daugiau nebereikalinga kepurė ir lazdelė. Tuos daiktus atiduok mums, lazdelę man, o šeikui Aburui kepurę.

Asimas pagalvojo, kiek daug abudu šeikai jam padėjo, ir su džiaugsmu perleido jiems tuos nuostabius daiktus, Abdalkudui lazdelę ir Aburui kepurę.

Tris dienas tenai paviešėjęs, susiruošė jis keliauti toliau, į tėvynę. Abudu šeikai gausiai apdovanojo jį visokiais turtais ir brangenybėmis. Su Aburu karštai atsisveikino. Abdalkudas pasišaukė savo dramblį, sulipo ant jo visi ir pats šeikas, ir taip jojo jie dykuma penkias dienas ir penkias naktis. Tada pakėlė Asimas akis ir išvydo savo seserų pilies auksinį bokštą. Jie prijojo prie pilies, ir Abdalkudas pašaukė abidvi dukterėčias. Tos atėjo ir su didžiausiu džiaugsmu sveikino atvykusius. Asimas tarė:

—     Brangiosios sesutės, pirmiausia jūsų nuopelnas, kad aš atradau savo žmoną. Garbė tebūnie viešpačiui!

Ir jis joms apsakė viską, kas jam kelionėse atsitiko, apsakė, kaip jam padėjo abudu dėdės, Abdalkudas ir Aburas.

Nepamatė, kaip dešimtį dienų jie prasilinksmino toj pily. Bet Asimas labai pasiilgo motinos ir savo gimtojo miesto. Jis pamušė būgną, bematant nuo lygumos pakilo dulkių debesys, ir karavanas kuprių sustojo prie pilies vartų. Atėjo atsisveikinimo valanda. Abdalkudas ir seserys su brangiausiomis dovanomis palydėjo Asimą ir jo pačią. Jie susėdo, atsiskirdami dar kartą mostelėjo ranka ir nutrinkėjo.

Du mėnesius ir dešimtį dienų keliavo Asimas su pačia ir vaikais dykais kraštais, kol pasiekė Bagdadą, ramybės vietą. Nusėdo jie prie motinos namų. Asimas atidarė duris ir prabilo:

—     Motute brangiausia, nuliūdimo dienos praėjo, dangus mus visus suvedė į krūvą!

Ir jis privedė prie jos pačią ir vaikus. Su džiaugsmo ašaromis motina išbučiavo sūnų, marčią ir anūkus. Paskui pašaukė savo vergus sunešti sūnaus pargabentai gėrybei į namus. Svečius ji vaišino, kuo tik išmanė. Asimas išpasakojo motinai visus vargus, kurie jam atsitiko kelionėse beieškant pačios. Paskui jie gyveno kartu laimingai ligi savo dienų galo.

7015 žodžiai (Skaitysite 39 min.)
  10 - 9 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU