Aukso obelėlė

Gyveno kartą moteriškė. Ji turėjo dukterį ir podukrą. Dukterį mylėjo, o podukrą visaip vargino, sunkiausius darbus užduodavo. Vieną kartą pamotė šaukia:

— Visai aptingai, snaudale,- beganydama. še pakulų maišą. Suverpk, išausk, išbalink, suriesk ir vakare parnešk man audeklą.

Mergaitė eina, karvę veda, maišą ant pečių neša ir verkia. Kaip ji padarys tokį darbą? Atsisėdo ant kelmo, pasidėjo maišą pakulų ant kelių ir verkia. Karvė priėjo, pažiūrėjo ir sako:

—      Neverk! Dėk maišą man ant ragų: aš tau suverpsiu! O tu lauk manęs ir vakare pašauk.

Podukra uždėjo maišą. Karvė nubėgo per miškus, per laukus už kalnų aukštųjų ir šaukia:

Mū mū!

Laumės marčios, mū mū! Jūs suverpkit, mū mū, Ir išauskit, mū mū, Išbalinkit, mū mū, Ir surieskit...

Ogi laumės kaip sušoko! Vienos pakulas verpia, kitos apmeta, vienos audžia, kitos šeivas padavinėja! Išaudė, išbalino, surietė ir vėl maišan įkišo, karvei ant ragų uždėjo.

O podukra vis laukia. Jau pradėjo ir temti, baisu pasidarė, šaukia podukra:

Tprus, karvele, Tprus, margoji, Laikas būtų Namo ginti! Tprus, tprus, tprus!

Ogi karvelė tik atbėga, atbėga per mišką su maišu ant ragų! Numetė ant kelmo:

—      Dabar neškis, atiduok pamotei!

Parginė karvę podukra. Pamotė ją pasitinka:

—      Ar suverpei?

—      Suverpiau ir išaudžiau.

Pažiūrėjo pamotė ir išsižiojo — gražiausias audeklas maiše. Baisus pavydas ją paėmė:

—      Kaip čia tai snaudalei taip sekasi? Reikia rytoj dukterį kartu leisti: tegu pažiūrės, kaip ji viską padaro.

Kitą dieną pamotė vėl įdavė podukrai maišą pakulų ir kartu išleido dukterį. Įdėjo jai pyragų, sviesto, o podukrai — tik juodos duonos kriaukšlę.

Nusivarė į pievą karvę, atsisėdo abi. Pamotės duktė pyragus tik valgo, tik kemša. Prisivalgė iki soties, miegas ją apėmė. Podukra sako:

—      Gulk, sesute: aš tau galvą paieškosiu.

Atsigulė pamotės duktė, snaudžia, bet vieną akį pramerkusi vis žiūri. O našlaitė pamanė, kad jinai jau užmigo. Uždėjo pakulas karvei ant ragų, ir nunešė jas karvė per miškus, per laukus, už kalnų aukštųjų. Ir vėl šaukia:

Mū mū!

Laumės marčios, mū mū! Jūs suverpkit, mū mū, Ir išauskit, mū mū, Išbalinkit, mū mū, Ir surieskit...

Vėl tos laumės sušoko kaip skruzdės: čia verpia, čia audžia, čia balina. Vėl uždėjo drobės rietimą karvei ant ragų.

Vakare našlaitė šaukia:

Tprus,     karvele,

Tprus,     margoji, Laikas būtų

Namo     ginti!

Tprus,     tprus, tprus...

Atbėga, atbėga karvė, šakas laužydama, numeta rietimą, o pamotės duktė, vieną akį pramerkusi, viską mato.

Kai parginė karvę namo, duktė viską savo motinai pasakė.

Kitą dieną motina prikrovė dukteriai gražių linų, pridėjo skanių valgymų ir išleido, o podukrą namie paliko.

Pamotės duktė nuginė į pievą karvę, rykšte per šonus pliekdama, užmetė jai ant ragų maišą, o pati sėdi ir punta pyragus. Vakare ir ji šaukia:

Tprus, karvele, Tprus, margoji, Laikas būtų Namo ginti! Tprus, tprus, tprus...

Ogi karvė atbėga tik su viena sruoga ant rago! Visus linus išnešiojo, ištąsė po mišką, o audeklo — nė galelio.

Parsivarė karvę duktė žliumbdama. Pasitinka ją motina.

—       Ar suverpei, dukrele?

—       Kurgi suverpsi, kad karvė visus linus po mišką išnešiojo!..

Kad užpyko pamotė ant karvės:

—        Pjausiu rytoj už tokį darbą!

Našlaitė išgirdo, nuėjo į tvartą ir verkia, karvę apsikabinus:

—       Karvele mieloji, žada tave rytoj pjauti...

Karvė jai sako:

—       Neverk. Kai mane papjaus, tu mano žarnas išdarinėk. Ten rasi tokį kamuoliuką — tai užkask po langu.

Pamotė liepė savo seniui:

—        Pjauk karvę!

Papjovė senis, liepė našlaitei žarnas darinėti.

Podukra darinėjo, darinėjo žarnas verkdama, rado tokį kamuoliuką ir pakasė po langu. Po kiek laiko žiūri — išdygo graži obelėlė. Užaugo, pražydo, paskui auksiniai obuoliai ėmė nokti. Ir toks jų gražumas, toks skanumas! Prie obelėlės atsirado šulinėlis, geriausio vyno pilnas, o ant obelėlės gaidelis tupi. Kai tik našlaitė prieina prie obelėlės, gaidelis gieda:

Kakariekū, į viršų, šulinėli, Kakarieku, žemyn, obelėle!

Tada obelėlės šakos nusileidžia, o šulinėIy vynas iki kraštų pakyla. Podukra obuolių nusiskina, vyno pasisemia. Duoda ir pamotei, ir seseriai.

Bet jei pamotė savo dukterį nusiunčia, tai gaidelis gieda:

Kakariekū, žemyn, šulinėli, Kakariekū, į viršų, obelėle!

Ir duktė nieko nepasiekia. Pyksta ant našlaitės, bet nieko padaryti negali.

Po kiek laiko važiavo pro šalį karalaitis, sužinojo, kad čia tokia obelėlė ir šulinėlis yra, ir užsuko pasižiūrėti. Pamotė našlaitę į pirtį nuvarė, po loviu pavožė, o savo dukterį aptaisė ir liepia jai:

—      Vesk ponaitį po obelim, pasemk iš šulinėlio vyno.

Ogi bematant gaidelis sparnais suplasnojo ir gieda:

Kakariekū, į viršų, obelėle, Kakariekū, žemyn, šulinėlil Kakariekū, čia ne našlaitėlė, Kakariekū, čionai laumytė. Kakariekū, o našlaitėlė, Kakariekū, pirty po loviu.

Klausosi karalaitis: kas gi čia? O ta duktė siekia, siekia obuolių ir negali pasiekti.

Karalaitis liepia tarnui:

—     Pažiūrėk, kas ten pirty yra. Ko taip gaidys gieda?

Tarnas atvožė lovį — ogi mergaitė susirietusi, išmurzinta visa. Liepė nusiprausti, atvedė ją į sodą, ir gaidelis tuojau pragydo:

Kakariekū, žemyn, obelėle, Kakariekū, aukštyn, šulinėli!

Našlaitė obuolių priskynė, vyno prisėmė. O pamotė iš to piktumo net rykštę išsitraukė — tuoj puls podukros mušti. Tada karalaitis paliepė savo tarnams:

— Pririškit tą raganą prie žirgų ir paleiskit į visas keturias šalis — tegu jos nė kvapo čia nelieka.

Tarnai taip ir padarė.

O tas karalaitis su našlaite dar ir dabar gal gyvena, aukso obuolius valgo, vyną iš šulinėlio geria.

1207 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
Lietuvių liaudies pasaka
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Mey 2013 m.
Pamenu mamytė sekdavo man prieš miegą. Tai vis verkdavau kai karvytę liepdavo papjaut. Viena iš mylimiausių mano vaukystės pasakų. :) <3

Tavo komentaras


MENIU