Aukso tiltas

Vienas karalius pastatė per upę gryno aukso tiltą. Kas norėjo per tą tiltą pereiti, tas turėjo dešimt auksinių užmokėti. O kad niekas be žinios nevaikščiotų, karalius liepė savo trims sūnums panakčiui tiltą saugoti.

Pirmą vakarą jis nusiuntė vyriausiąjį sūnų. Netrukus atėjo senas vargingas žmogelis ir ėmė prašyti, kad leistų jam pereiti per tiltą. Bet karalaitis neleido, kol tas neužmokėjo dešimt auksinių. Rytmetį parėjęs, tuos pinigus jis atidavė savo tėvui.

Kitą vakarą nuėjo tilto saugoti antrasis karaliaus sūnus. Jam irgi viskas taip atsitiko, ir jis padarė kaip pirmasis.

Trečią vakarą turėjo eiti jauniausias karalaitis, o tas visų buvo paiku laikomas. Nuėjus jam pas tiltą, vėl tas senukas atėjo ir prašėsi, kad jį per tiltą perleistų. Bet karalaitis sakė:

—      Kaip aš galiu tave dykai perleisti? Užmokėk dešimt auksinių, tai galėsi

eiti.

Senukas pradėjo iš visos širdies melsti, kad jo pasigailėtų ir perleistų per tiltą, nes jis neturįs nė dešimt skatikų.

Pagailo karalaičiui žmogelio, ir jis sako:

—      Žinai ką, eik šen ir kabinkis man ant pečių, aš tave nešte per tiltą pernešiu, tau nereikės pačiam eiti.

Užsikabino senukas karalaičiui ant pečių, ir tas jį pernešė per tiltą. Dabar senukas pasivertė arkliu, liepė karaliaus sūnui išsipešti iš jo nugaros žiupsnelį plaukų ir pasakė:

—      Kad tu šituos plaukus į rankas paimsi ir mane atsiminsi, tai pavirsi greičiausiu arkliu.

Paskui tas arklys pasivertė ereliu ir liepė karaliaus sūnui išsipešti kelias plunksnas:

 

—      Kad tu su šitom plunksnom apie mane pagalvosi, tai galėsi lėkti greičiau už erelį.

Paskučiausia pasivertė jis lydeka, liepė karalaičiui kelis žvynus nusipešti ir pasakė:

—      Kad tu su šitais žvynais mane atsiminsi, tai greičiau už lydeką galėsi plaukti.

Kai viskas taip nutiko, tas senukas prapuolė, o karalaitis, rytui išaušus, parėjo pas savo tėvą. Tėvas tuoj paklausė:

—      Na kaip, ar perleidai ką per tiltą?

Sūnus atsakė:

—      Atėjo labai senas pavargęs žmogus ir didžiai mane meldė, bet aš jo neperleidau, tik nešte per tiltą pernešiau.

Karalius, tai išgirdęs, juo labiau ant savo sūnaus perpyko, kad jis ne tik leidžia elgetas per tiltą, bet dar nešte perneša, ir todėl liepė gerai jam įkirsti, sakydamas:

—      Paikas buvai, paikas ir pasiliksi. Kaip matau, iš tavęs nieko gero nebus, tu man ir visai mūsų giminei tik gėdą darai.

Neilgai trukus kilo septynerių metų karas. Pas tą karalių, kur aukso tiltas buvo, atkeliavo iš tolimos žemės kitas karalius su savo kareiviais padėti jam prieš Prūsų karalių kariauti. Bet jis buvo užmiršęs namie savo žiūroną, todėl suvadino visus greičiausius vyrus bei karžygius ir klausė:

—      Kas iš jūsų galėtų šiąnakt man žiūroną iš namų atnešti? Tam aš savo dukterį už pačią duočiau, o po mano galvos jis liktų visos žemės karalium.

Bet neatsirado nė vieno tokio vyro, ir nė vienas bėgūnas neapsiėmė tai padaryti.

Tada atėjo pas jį jauniausias karaliaus sūnus ir tarė:

—      Girdėjau, kad tu vyro ieškai, kuris tau žiūroną atneštų. Jei man savo dukterį už pačią duosi ir po savo galvos visą karalystę paliksi, tai šiąnakt tavo žiūroną atnešiu.

Karaliui tai labai patiko, bet jis atsiliepė:

—      Aš savo pažadą tikrai išpildysiu, tačiau mano žiūroną atnešti nelengva. Ar tu žinai, kad mano karalystė už trijų šimtų mylių?

—      Labai gerai žinau,— atsakė karalaitis,— bet man toks tolumas nebaisus: iki rytojaus žiūroną būsiu atnešęs.

Tuoj su karalium viską sutaręs, karalaitis pasikėlė eiti. Bet iš pradžių jis taip svyruodamas ėjo ir tokiais retais žingsniais žengė, kad visi tik juokėsi, paiku jį laikydami, ir sakė kits kitam:

—      Na, tas per naktį nė pusmylio nenuklipytuos.

Bet jis tyčiomis taip ėjo, kol už kalno užėjo, kur jo niekas nebematė. Ten išsiėmė iš kišenės žiupsnelį arklio plaukų ir pagalvojo apie aną senuką. Dabar karalaitis pavirto greičiausiu arkliu ir pradėjo smarkiai bėgti. Kai pailso, sustojęs išsitraukė žiupsnelį plunksnų, pavirto ereliu ir vėl taip greitai lėkė kaip šūvis. Pailsęs vėl sustojo, išsiėmė žvynus ir pavirto lydeka. Labai smarkiai plaukdamas, apie vidurnaktį priplaukė ano karaliaus miestą. Čia vėl žmogum atvirtęs, greitai nuėjo į rūmus, atrado karalaitę ir viską jai išpasakojo. Karalaitė jam tuojau įdavė savo tėvo žiūroną, paskui nusimovė nuo piršto aukso žiedą, pusiau perkando ir vieną pusę jam atminimui padovanojo.

Atsisveikinęs su karalaite, jis pirma ėjo kaip žmogus, bet kai jo niekas nebegalėjo matyti, vėl pasivertė lydeka, paskui ereliu bei arkliu ir dar prieš aušrą buvo namie. Visi tebemiegojo, ir jis negalėjo prieiti prie karaliaus, tai vėl pasivertė ereliu ir nutūpė ant stulpo šalia miesto, o žiūroną greta pasidėjo.

Rytmetį, vos beauštant, ėjo vienas generolas pasivaikščioti. Pamatęs erelį ant stulpo betupint, jį pašovė, o žiūroną pasiėmė ir nunešė karaliui. Karalius iš didžio džiaugsmo tą generolą turtingai apdovanojo ir prižadėjo savo dukterį jam už pačią atiduoti.

Bet pašautas erelis po kiek laiko atgijo ir vėl žmogum atvirto, tik niekam nieko nesakė, kas buvo nutikę.

Kai karas pasibaigė, anas karalius su savo kariuomene parkeliavo namo. Pirmas jo rūpestis buvo apvesdinti savo dukterį su generolu, ir greit jis iškėlė šaunias vestuves. O karalaitė to generolo gerai nepažino: per tiek metų negalėjo atsiminti, ar tikrai jis buvo žiūrono atkeliavęs. Tik per vestuves ji atrodė tokia liūdna, kad visi svečiai tuo labai stebėjosi ir patys neturėjo noro linksmintis.

Tuo metu atėjo elgeta ir atsisėdo prie krosnies. Jis turėjo su savim smuiką, tai išprašė svečių, kad jam leistų nors porą šokių pagroti. Ir kai pradėjo tas elgeta smuikuoti, visas liūdnumas bematant prapuolė ir rados tokia linksmybė, tartum nauja skaisti diena išaušo. Dabar visi svečiai, pagauti džiaugsmo, atnešė tam elgetai valgyti ir gerti, bet jis nė iš vieno neėmė, tik iš karalaitės. Karalaitė jam padavė stiklą vyno, o kai elgeta vyną išgėrė, tame stikle ant dugno ji rado pusę žiedo. Apžiūrėjusi karalaitė labai nustebo, kad tai jos pačios žiedas. Tuojau ji savo tėvą tylomis į šalį pasivadino ir jam pasakė:

—      Kai tu anuomet į karą buvai išvykęs ir savo žiūroną užmiršęs, aš tam vyrui, kuris to žiūrono buvo atkeliavęs, daviau pusę savo žiedo. Dabar šis elgeta tą pusę žiedo man į stiklą įdėjo.

Karalius, tokią naujieną išgirdęs, tuoj nusivedė elgetą į kitą kambarį ir pradėjo klausinėti apie tą žiedą. Elgeta sakė:

—      Aš esu tas karalaitis, kuris tau žiūroną per vieną naktį atnešė.

Toliau jis viską karaliui išpasakojo, ir generolo klasta greitai išėjo aikštėn.

Tada karalius, didžiai supykęs dėl tokio apgavimo, liepė generolą su keturiais jaučiais gyvą suplėšyti, o karalaitis vedė karaliaus dukterį ir paskui liko tos žemės karalium.

1419 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 12 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU