Balta gyvatė

Senų senovėje gyveno karalius, visoje šalyje jis garsėjo išmintingumu. Nebuvo nieko, ko jis nežinotų, atrodė, kad žinia apie slapčiausius dalykus pati pas jį oru atskrieja. Bet jis turėjo keistą įprotį. Po kiekvienų pietų, kai stalas būdavo jau nukraustytas, ir visi išsiskirstę, ištikimas tarnas turėdavo įnešti dar vieną dubenį. Tik tas dubuo būdavo uždengtas, ir pats tarnas nežinojo, kas jame yra, to nežinojo niekas, nes karalius atidengdavo ir valgydavo iš jo tik tada, kai likdavo vienui vienas.

Taip buvo ilgą laiką, bet vieną kartą, išnešęs dubenį, tarnas pajuto nenugalimą norą pažiūrėti, kas tame dubenyje yra, ir, negalėdamas atsispirti smalsumui, nusinešė jį į savo kambarį. Gerai uždaręs duris, pakėlė dangtį, žiūri – guli balta gyvatė. Ją pamatęs, užsigeidė paragauti, atsipjovė kąsnelį ir įsidėjo į burną. Ir vos tik palietė jį liežuviu, tuoj išgirdo už lango plonyčiu balseliu kažką čiauškant. Priėjęs arčiau, pasiklausė, girdi – šnekasi tarp savęs žvirbliai ir pasakojasi, ką lauke ir miške regėję. Mat, paragavęs gyvatės, išmoko jis suprasti paukščių ir gyvulių kalbą.

Ir atsitiko, kad kaip tik tą dieną karalienei pradingo gražiausias jos žiedas, ir kilo įtarimas, kad jį galėjo pavogti ištikimasis tarnas, nes jam visos rūmų durys buvo atviros. Karalius pasišaukė tarną ir pikčiausiais žodžiais prigrasino, jeigu ligi ryto nepasakys, kas tai padarė, pats bus pripažintas kaltu ir nuteistas mirti. Tarnas prisiekinėjo esąs nekaltas, bet nieko tai nepadėjo – taip ir liko apvagintas. Kankinamas nerimo ir baimės, išėjo jis į kiemą ir ėmė svarstyti, kaip čia iš tos bėdos išbristi. O ten ramiai sutūpusios palei upelį ilsėjosi antys – kutinėjosi snapu plunksnas ir draugiškai šnekučiavosi. Tarnas sustojo ir ėmė klausytis. Jos pasakojosi, kur šįryt krypinėjusios ir kokio skanaus lesalo suradusios. Staiga viena susirūpinusi ir sako:

– O man kažkas dunkso gūžyje, mat beskubėdama kartu su lesalu prarijau žiedą, kuris gulėjo po karalienės langu.

Tarnas, nieko nelaukęs, capt antį už kaklo, nunešė į virtuvę ir sako virėjui:

– Papjauk šitą antį, ji gerai nusipenėjusi.

– Taip, taip, – sutiko virėjas, kilodamas antį rankoje, – toji veltui laiko neleido, gerai nusitukino ir seniai jau laukia, kad ją iškepčiau.

Činkšt nušniojo jai galvą ir, kai išmėsinėjo, rado skrandyje karalienės žiedą. Dabar tarnas lengvai įrodė savo nekaltumą, ir karalius, norėdamas atsiteisti ir išpirkti savo kaltę, leido jam prašyti visokių malonių ir prižadėjo skirti savo dvare garbingiausią vietą, kokios tik jis pageidaus. Tarnas visko atsisakė, tik paprašė arklio ir pinigų kelionei – norėjo pamatyti pasaulio ir kurį laiką pasibastyti. Karalius išpildė jo prašymą.

Ir leidosi jis į kelionę. Vieną dieną pasitaikė joti pro tvenkinį; žiūri – nendryne įstrigusios trys žuvys žiopčioja vandens. Nors ir sakoma, kad žuvys nebylės, vis dėlto jis išgirdo jų skundą, kad šitaip niekingai reikėsią joms žūti. O kad buvo geros širdies, tai nusėdo nuo arklio ir paleido visas tris atgal į vandenį. Žuvys ėmė šokinėti iš džiaugsmo, iškišo galvas iš vandens ir sušuko:

– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim, kad tu mus išgelbėjai!

Joja toliau. Pajojo kiek, ir staiga jam pasirodė, kad iš smėlio po kojomis sklinda kažkoks balsas. Įsiklausė, ir tikrai – skundžiasi skruzdėlių karalius:

– Ak, ir kada gi žmonės su savo nevėkšlomis gyvuliais liausis mums drumstę ramybę! Štai ir dabar tas kvailas arklys be gailesčio trempia kanopomis mano padermę!

Jaunikaitis pasuko savo arklį į šalikelę, ir skruzdėlių karalius sušuko:

– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim!

Jojo, jojo ir prijojo girią, žiūri – varnas su varniene tupi prie lizdo ir mėto savo vaikus žemėn.

– Nešdinkitės, nenaudėliai! – rėkia jie. – Šeriam šeriam, ir vis jums negana, jau esat nebemaži, patys galit prasimaitinti.

Vargšai jaunikliai guli žemėje, plazdena, plaka sparnais ir šaukia:

– Ak, nelaimingi mes vaikai! Kaipgi mes patys prasimaitinsim, jeigu dar skraidyti nemokam! Nieko kito nebelieka, kaip tik mirti iš bado!

Tai išgirdęs, gerasis jaunikaitis nulipo nuo arklio, nukirto jį kardu ir paliko varniukams kapoti. Tie pristraksėjo, pasisotino ir sušuko:

– Mes tavęs neužmiršim ir atsilyginsim!

Ir gavo jis toliau savom kojom keliauti. Ėjo, ėjo ir priėjo didelį miestą. O ten gatvėse didžiulis triukšmas ir baisi maišalynė. Atjojo raitelis ir pranešė: karaliaus duktė ieškanti sau vyro, bet jeigu kas norįs jai pasipiršti, turįs atlikti sunkią užduotį, o jeigu neatliksiąs, galvą palydėsiąs. Daug jau buvę tokių, kurie bandė jai pirštis, bet tik be reikalo galvą padėję. Tačiau kai jaunikaitis išvydo karaliaus dukterį, taip susižavėjo jos grožiu, jog užmiršo visus gresiančius pavojus, stojo prieš karalių ir paprašė jo dukters rankos.

Tuoj pat jis buvo nuvestas prie jūros, ir jo akyse įmestas į vandenį aukso žiedas. Paskui karalius liepė jam tą žiedą iš jūros dugno ištraukti ir pridūrė:

– Jeigu išlipsi be jo į krantą, kas kartą būsi vis mėtomas ir mėtomas atgal, kol bangose paskęsi.

Visi apgailėjo gražųjį jaunikaitį ir paliko vieną prie jūros. Stovi jis ant kranto ir galvoja, ką dabar daryti. Tik staiga mato – atplaukia trys žuvys, tos pačios, kurioms jis išgelbėjo gyvybę. Vidurinė atnešė apsižiojusi kiaukutą, padėjo ant kranto prie jaunikaičio kojų, ir kai jis tą kiaukutą atvožė, žiūri – jame aukso žiedas begulįs. Nesitverdamas džiaugsmu, nunešė žiedą karaliui ir manė, kad dabar jau gaus pažadėtą atpildą. Bet kai išdidžioji karalaitė sužinojo, kad jis nelygaus jai luomo, atsisakė už jo tekėti ir pareikalavo atlikti dar antrą darbą. Išėjo į sodą ir pati savo rankomis išbarstė į žolę dešimt maišų sorų.

– Kad ligi ryto, kol patekės saulė, jos visos būtų surinktos, – tarė ji, – ir kad netrūktų nė vieno grūdelyčio.

Jaunikaitis atsisėdo sode ir ėmė galvoti, kaip jam tą darbą atlikti. Sėdi liūdnas ir laukia, kol išauš rytas, ir ateis jo mirties valanda. Bet kai pirmieji saulės spinduliai apšvietė sodą, žiūri – stovi šalia vienas kito visi dešimt maišų, pilni pilnutėlaičiai, ir netrūksta nė grūdelyčio. Tai skruzdėlių karalius atėjo naktį su tūkstančių tūkstančiais skruzdėlių, ir dėkingi vabalėliai kuo rūpestingiausiai surinko visus sorų grūdelius ir sunešė į maišus. Karalaitė pati atėjo į sodą ir nustebo pamačiusi, kad jaunikaitis padarė, kas jam buvo sakyta. Bet ji ir dabar dar negalėjo palenkti savo išdidžios širdies ir tarė:

– Nors jis ir atliko abi užduotis, vis tiek nebus mano vyras, kol neatneš man obuolio nuo gyvybės medžio.

Jaunikaitis nežinojo, kur auga gyvybės medis, bet vis tiek leidosi į kelionę – eis, eis, kol kojos neš, bet kad gyvybės medį rastų, netikėjo. Kai jau buvo perėjęs tris karalystes, vieną vakarą priėjo girią, atsisėdo po medžiu – gulsis pamiegoti. Tik girdi – šakose

kaži kas sušlamėjo, ir plast įkrito jam į delną aukso obuolys. Ir tuoj pat nusileido trys varnai, atsitūpė jam ant kelių ir sako:

– Mes esame tie patys varniukai, kuriuos tu išgelbėjai nuo bado mirties. Kai užaugę išgirdom, kad tu ieškai aukso obuolio, nuskridom per jūras marias iki pasaulio krašto, kur auga gyvybės medis, ir atnešėm tau obuolį.

Didžiai apsidžiaugęs, jaunikaitis leidosi į kelionę atgal ir parnešė aukso obuolį gražiajai karalaitei. Dabar jau nebegalėjo ji nieko sakyti. Pasidalijo jie gyvybės obuolį ir abu suvalgė. Staiga karalaitė iš visos širdies pamilo jaunikaitį, ir juodu laimingai gyveno, kol sulaukė žilos senatvės.

1479 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 13 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU