Bėgikai

Buvo paskirta dovana, ir dar ne viena, o dvi už greitą bėgimą: viena didžioji, kita mažoji,— ir ne už lenktynių laimėjimą vieną kartą, o už greitumą per visus metus.

— Aš gavau didžiąją dovaną!—apsidžiaugė kiškis.— Juk visada galima tikėtis, kad reikalas bus teisingai išspręstas, jeigu teisėjai yra artimi tavo draugai ir giminės. Bet antrąją dovaną paskirti sraigei — tiesiog nesusipratimas! Tai įžeidžia mane!

— Ne,— atsiliepė tvoros stulpas, buvęs prie dovanų paskirstymo,— reikia juk dar atsižvelgti į rūpestingumą ir gerą valią, kaip yra nutarę didžiai gerbiami teisėjai, ir aš visiškai sutinku su jų nuomone. Teisybė, sraigė net per slenkstį kol peršliaužtų, praeitų pusė metų, bet nei kiek ne mažiau už kitus ji kiek galėdama skuba. Iš to didelio skubėjimo net šlaunikaulį nusilaužė. Ji visą laiką tegalvojo apie bėgimą ir dar ant nugaros nešiojo savo namus. Už tokį rūpestingumą ji verta didžiausio paskatinimo. Taigi ji ir gavo antrąją dovaną.

— Ir mane, rodosi, galėjo apdovanoti,— sukrykštė kregždė.— Nebus per daug, jeigu pasakysiu, kad už mane niekas greičiau nelakioja. Ir kur aš nesu buvusi? Visur, kur tik nori!

— O tas jums ir išeina ne į gerą!— atrėžė stulpas.— Per daug jau siuvate po pasaulį. Vos tik čia vėsiau pasidaro, tuoj ir dumiate į svetimus kraštus. Kokia gi iš jūsų patriotė?! Nėra už ką ir dovaną duoti!

— O jeigu aš per žiemą pelkėje permiegočiau, ar už tai mane kas pagirtų?— paklausė kregždė.

— Atneškite pelkių raganos raštą, kad tėvynėje nors pusę metų esate pramiegojusi, tada bus kita byla dėl apdovanojimo.

— Iš teisybės man reikėjo paskirti didžiąją, o ne mažąją dovaną!— atsiliepė sraigė.— Aš žinau, kiškis bėga tiktai iš bailumo, manydamas, kad jį kas veja. O aš visą laiką plušu, toks jau yra mano prigimimas! Beplušėdama net luoša palikau. Kas buvo vertas didžiosios dovanos, kas ne, o aš tikrai turėjau ją gauti. Tiktai nemėgstu girtis ir su panieka žiūriu į visus pagyrūnus.— Ir čia ji nusispjovė.

— Galiu patvirtinti, kad abi dovanos buvo paskirtos teisingai,— iškilmingai tarė girios gairė, buvusi teisėja.— Aš visada ir visur stengiuosi palaikyti tvarką ir gerai jaučiu, kas ko yra vertas. Jau aštuntą kartą turiu garbę kartu su kitais teisėjais skirstyti dovanas. Tačiau tik šiandien padariau, kaip norėjau. Reikalas toks: aš visada dovanas skirstau pagal pirmąją dovanos gavėjo raidę. Pirmąją dovaną duodu tam, kur vardas prasideda raide, esančia abėcėlės pradžioje, antrąją — tam, kur vardas prasideda kuria nors paskutine raide. Dabar atsidėję pasiklausykite, kaip aš čia padariau: vienuoliktoji abėcėlės raidė yra „k"—taigi aš ir balsavau už kiškį; o septintoji raidė iš galo yra „s"— antrąją dovaną aš ir paskyriau sraigei. Kitą kartą pirmąją dovaną paskirsiu tam, kur vardas prasideda raide „j", o antrąją gaus tas kandidatas, kur vardas prasideda raide „r". Svarbiausia visur ir visada tvarka! Kitaip kuo gi pasiremsi?

— Jeigu aš būčiau teisėjas, tai balsuočiau už save patį!—prabilo asilas.— Reikia atsižvelgti ne tik į greitumą, bet ir į kitas dorybes, sakysim, į stiprumą. Tai pasakiau tik taip sau; šiuo kartu nenorėjau priminti nei stiprumo, nei kiškio sugebėjimo pabėgti, nei jo vikrumo sumėtyti pėdas, gelbėjant kailį nuo medžiotojų. Tačiau yra vienas dalykas, kurio niekada nereikia išleisti iš akių — tai grožis! Aš tuojau atkreipiau savo akis į kiškio ausų ilgumą, į jų nepaprastą gražumą! Ir man rodėsi, kad matau patį save, kada buvau jaunas, todėl ir balsavau už kiškį.

— Zzzi!—suzirzė musė.— Aš nenoriu čia kištis, tarsiu tiktai keletą žodžių: aš už visus kiškius greitesnė, tai gerai žinau. Vienam kiškeliui neseniai net užpakalines kojas sutrupinau! Aš dažnai nutupiu ant garvežio, ant jo būdama, visų geriausiai matau savo greitumą. Kartą aš taip buvau ant garvežio, o kažkoks kiškiūkštis, visai nenujausdamas, kad aš ten esu, ilgai bėgo pirma traukinio. Galiausiai jis turėjo sprukti į šalį, tada garvežys ir nupjovė jam užpakalines kojas, nes aš ant jo važiavau. Kiškis ir liko toje vietoje, o aš nušvilpiau toliau. Vadinas, aš jį pralenkiau! Bet dovanos reikalauti aš visai nelinkusi.

„O mano nuomone,— svarstė laukinė rožė (balsu to ji nepasakė — toks jau buvo jos būdas, nors, tai pasakydama, ji būtų visai gerai padariusi),— o mano nuomone, pirmoji, o taip pat ir antroji dovana turėjo kliūti saulės spinduliui. Jis vienu akies mirktelėjimu nulekia visą be galo ilgą kelią nuo saulės iki žemės ir yra toks galingas, kad prikelia iš miego visa, kas gyva. Jis toks gražus, kad mes, rožės, nuo jo vieno pamatymo raustame ir kvepiame. O garbingieji teisėjai jo, rodos, net nepastebėjo. Jeigu aš būčiau spindulys, tai kiekvienas teisėjas gautų man saulės smūgį... o gal geriau ne — jie tada visai pakvaištų, juk ir taip nekoks jų protas! Geriau patylėsiu! Miške ramybė ir tyla. Kaip gera žydėti, kvepėti, svaigti nuo žiedų ir rasų, gyventi pasakomis ir dainomis! Saulės spindulys vis dėlto Pergyvens mus visus!"

- O kokia pirmoji dovana?—paklausė sliekas: jis pramiegojo dovanų- skirstymą ir tik dabar čia atsirado.

- Atviras kelias į kopūstų daržą,— atsakė asilas. — Aš pats numačiau dovanas! Pirmąją dovaną turėjo gauti kiškis. Aš, būdamas rūpestingas dovanų skirstymo komisijos narys, iš visų pusių apgalvojau kiškio reikalus. Dabar jis aprūpintas. O Sraigei mes davėme teisę kiūtoti ant akmenų tvoros, šildytis saulėkaityje ir būti vyriausiu bėgimo lenktynių teisėju —juk labai svarbu, kad teisėjų komisijoj būtų toks didelis specialistas! Ir nesuklysiu pasakęs, kad galima daug tikėtis gero, turint tokią puikią pradžią.

1133 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU