Brėmeno miesto muzikantai

Turėjo žmogus asilą, kuris daug metų kantriai nešiojo maišus į malūną, bet galų gale paseno, liko be sveikatos ir nebetiko darbui dirbti. Šeimininkas jau ketino daugiau jo nebešerti, bet asilas pajuto, kad čia gali jam liūdnai baigtis, pabėgo nuo šeimininko ir iškeliavo į Brėmeną, ketindamas tapti ten miesto muzikantu.

Paėjo galiuką, žiūri – kurtas ant kelio begulįs, lekuoja liežuvį išleidęs, lyg būtų balažin kaip nusilakstęs.

– Na, ko tu čia taip lekuoji, kandike? – klausia asilas.

– Ak, – sako šuo, – jau pasenau, kasdien vis silpnyn einu ir į medžioklę nebetinku, šeimininkas jau norėjo mane užmušti, tai aš ir pasprukau nuo jo. Bet kaipgi dabar reikės pelnytis man duoną?

– Žinai ką, – sako asilas, – aš einu į Brėmeną ir būsiu ten miesto muzikantas, eime su manim, imkis ir tu muzikos. Aš skambinsiu liutnia, o tu muši būgną.

Gerai, šuo sutiko, ir eina juodu toliau. Paėjo kiek, žiūri – tupi prie kelio katinas, susiraukęs kaip naginė.

– Na, kokia gi negeroji tave ištiko, senas kniaukly, kad toks surūgęs? – klausia asilas.

– Kurgi čia būsi linksmas, kai bėdos iš visų pusių spaudžia, – sako katinas. – Ateina senatvė, dantys baigia atšipti, vis labiau traukia už krosnies patupėti ir pasnausti, negu eiti peliauti. Šeimininkė jau norėjo mane paskandinti, dar spėjau išnešti kudašių, bet pasakykit, kad geri, kaip toliau man gyventi?

– Eime su mumis į Brėmeną, tu gerai nusimanai apie naktinę muziką, galėsi ten būti muzikantas.

Katinui patiko pasiūlymas, ir nuėjo jis drauge. Eina jie visi trys pro vieną kiemą, o ten ant vartų gaidys betupįs ir kad rėkia iš visos gerklės.

– Ko taip baisiai rėki, kad net kūnas pagaugais eina? – sako asilas. – Kas atsitiko?

– Aš išpranašavau gerą orą, – sako gaidys, – nes šiandien Grabnyčios, Marija išskalbė Kūdikėliui marškinukus ir nori juos išdžiovinti; bet rytoj sekmadienis, ir ateina svečių, tai šeimininkė vis tiek manęs nepasigailėjo, pasakė virėjai norinti rytoj suvalgyti mane su sriuba, todėl šiandien vakare nukirs man galvą. Tai ir šaukiu iš visos gerklės, kol dar galiu.

– Na, ką tu, raudonskiauteri, – sako asilas, – verčiau dėkis prie mūsų, mes einam į Brėmeną, kaip ten bus, taip, bet vis geriau negu mirti. Tavo gražus balsas, ir kai mes visi užtrauksim, bus miela malonu klausytis.

Gaidys sutiko su pasiūlymu, ir visi keturi patraukė toliau. Ėjo, ėjo, bet per vieną dieną Brėmeno miesto pasiekti nevaliojo. Priėjo vakare girią ir nutarė ten pernakvoti. Asilas ir šuo atsigulė po dideliu medžiu, katinas ir gaidys pasirinko nakvynei vietą aukštai tarp šakų; gaidys užplasnojo net į pačią viršūnę, nes ten jam buvo saugiausia. Prieš užmigdamas dar kartą apsidairė jis į visas keturias puses, ogi žiūri – tolumoje lyg ir ugnelė žiburiuoja. Ir sušuko savo draugams, kad netoliese kažkokie namai turėtų būti – žiburys šviečiąs. Asilas ir sako:

– Jeigu taip, tai kylam ir einam tenai, nes čia ne per geriausia vieta nakvynei.

Šuo pagalvojo, kad vienas kitas kaulas ir kąsnelis mėsos taip pat būtų ne pro šalį. Ir patraukė jie į tą pusę, kur degė žiburys. Netrukus pamatė, kad jis šviečia jau aiškiau. Ir juo toliau ėjo, juo labiau žiburys ryškėjo, ir pagaliau priėjo jie skaisčiai apšviestus plėšikų namus. Asilas, kaip didžiausias, prisėlino prie lango ir pažvelgė vidun.

– Ką tu ten matai, pilki? – paklausė gaidys.

– Ką aš matau? – atsakė asilas. – Matau stalą, nukrautą gardžiais valgiais ir gėrimais, prie jo sėdi plėšikai ir puotauja išsijuosę.

– Kad taip mums, – tarė gaidys.

– Taigi, taigi. O, kad būtume mes jų vietoj! – atsiliepė asilas.

Ir ėmė jie tartis, kaip čia tuos plėšikus išvyti. Pagaliau sugalvojo, ką daryti. Asilas atsistos priekinėmis kojomis ant palangės, šuo užšoks asilui ant nugaros, katinas užsilips ant šuns, o gaidys galų gale užplasnos į patį viršų ir atsitūps katinui ant galvos. Taip ir padarė. Paskui, vienam davus ženklą, visi kartu kad paleis savo muziką: asilas bliovė, šuo lojo, katinas kniaukė, o gaidys kakarykavo; paskui kad grius visi pro langą į vidų, net stiklai sudžerškėjo. Išgirdę tokį baisų riksmą, plėšikai pašoko nuo stalo, pamanė, kad čia ne kitaip, kaip vaiduoklis pasirodė, ir persigandę išsilakstė po girią. O keturi draugužiai susėdo prie stalo ir puolė šluoti, kas ten dar buvo likę, šveitė lyg nuo bado sieto nutrūkę.

Sočiai prisikirtę, užgesino žiburį ir susirado sau vietą nakvynei – kiekvienas pagal savo prigimimą ir pripratimą. Asilas atsigulė ant mėšlyno, šuo už durų, katinas ant prieždos prie šiltų pelenų, o gaidys užlėkė ant skersinio pastogėj; ir kad buvo pavargę po ilgos kelionės, tai greit ir sumigo.

Kai praėjo vidurnaktis, ir plėšikai iš tolo pamatė, kad namuose nebedega žiburys, ir viskas atrodo ramu, jų vadeiva ir sako:

– Be reikalo išsigandom ir išlėkėm kaip akis išdegę.

Ir nusiuntė vieną į namus pažiūrėti, kaip ten kas. Tas nuėjo, žiūri – lyg ir viskas ramu. Užsuko į vir tuvę žiburio užsidegti ir pamatė žibančias katino akis. Pamanė, kad anglys dar tebėra gyvos, ir kyš telėjo degtuką, norėdamas jį užsižiebti. Bet katinas juokų nepripažino, šoko jam į akis, supurškė ir perrėžė nagais veidą. Plėšikas baisiausiai persigando ir puolė bėgti pro užpakalines duris, bet pašoko ten gulėjęs šuo ir stvėrė jam už kojos. O kai spruko kieme pro mėšlyną, asilas dar smagiai vožtelėjo pasturgaline koja. Nuo to triukšmo pabudo gaidys ir kad suriks nuo skersinio: „Kakariekū!“

Atlėkė plėšikas be kvapo pas savo vadeivą ir sako:

– Oi, namuose sėdi baisi ragana, ji purkštelėjo man į veidą ir perrėžė ilgais savo nagais; o prie durų stovi vyras su peiliu, jis persmeigė man koją; o kieme guli juoda pabaisa, toji kad tvos man medine kuoka; o viršuj ant stogo sėdi teisėjas, tas kad sušuko: „Duokit man tą sukčių čionai!“ Tai aš ir sprukau iš ten.

Nuo to laiko plėšikai nedrįso į namus kojos kelti, o keturiems Brėmeno muzikantams taip patiko ten gyventi, kad jie nebenorėjo niekur kitur eiti. O kas tai papasakojo, tas viską pats savo akimis buvo regėjęs.

1228 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 29 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU