Bulvės

Prie beržynėlio, smėlyne, augo dėdės Galvono bulvės. Joniukas su Bronium, grįždami iš mokyklos, eidavo ne keliu, o per beržynėlį, kad būtų arčiau. Reikėdavo pereiti ir bulvių lauką. Vieną dieną dėdė Galvonas vagojo bulves. Arklys lengvai traukė nedidelį plūgelį, ir bulvių krūmeliai gražiai apsikaupė.

Paskui bulvės pradėjo žydėti. Ant bulvienojų atsirado žalių uogelių. Joniukas paragavo jų, užsimerkė ir pagyrė:

—        Kokios skanios!

Bronius įsidėjo kelias j burną ir tuoj išspjovė — uogos buvo karčios.

—       Ak tu! — Bronius šoko vaikytis Joniuką.

Prisiraškė abu tų uogų j kišenę — žais „poralika".

—        Kažin, ar jau mezgasi bulvės?

Išdykaudami vaikai išrovė kelis kelmus. Bulvės buvo dar mažos, kaip ir tos žaliosios bulvienojų uogos.

Kitą dieną Joniukas ir Bronius vėl ėjo pro Galvonus. Kieme tetulė džiaustė ant tvoros puodynes.

—        Tokie vyrai! — pasakė tetulė.— Turbūt mamą visur užvaduojat?

—        Aš karvę pagirdau,— tarė Joniukas.

—        O aš arklį parjoju iš ganyklos,— pasakė Bronius.

—        Aš,— nenusileido Joniukas,— kai duoną kepa, malkų prinešu.

—        O aš prinešu j tvartą pakratų.

—        Abu darbininkai, — pagyrė tetulė.— Nebežinau, kuris ir stipresnis.

—      Aš!

—      Aš!

Joniukas bandė paristi Bronių, bet tetulė sulaikė jį.

—      O kuris prie beržynėlio didžiausią bulvių kelmą išrovėt?.. Stipraus vyro būta!

—      Aš! — sušuko Bronius.

—            Aš! — užginčijo Joniukas. Tetulė rūsčiai žiūrėjo į abu.

Nei bėgt, nei rėkt.

Baltos vištelės po žemėmis miega. /Bulvės/

404 žodžiai (Skaitysite 2 min.)
B. Vilimaitė, R. Šukys
  10 - 22 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU