Coliukė

Gyveno kartą viena moteriškė, ji labai norėjo turėti mažą vaiką, bet nežinojo, kur gauti. Nuėjo ji pas seną žynę ir sako:

— Labai norėčiau turėti mažą vaiką, ar nepasakytum, kur galėčiau gauti?

— Menka čia bėda,— atsakė žynė.— Še tau miežio grūdą: čia ne paprastas grūdas, ne toks, kur auga lauke ar lesa vištos. Pasodink tą grūdą į gėlių puodą, o paskui pamatysi, kas bus.

— Dėkui tau!— pasakė moteriškė, davė žynei dvylika skatikų ir sugrįžo namo.

Namie pasodino į puodą tą grūdą, iš jo tuojau išaugo didelis gražus žiedas, panašus į tulpę, tik jo lapeliai buvo užsidarę kaip pumpuras.

— Koks gražus žiedas!— tarė moteriškė ir pabučiavo jo raudonai geltonus lapelius. Pabučiavus žiedas visas tuojau išsiskleidė, ir tada paaiškėjo, kad čia yra tikra tulpė. Žiedo vidury ant žalio krėsliuko sėdėjo mažučiukė graži mergytė. Ji tebuvo colio didumo, todėl jai buvo duotas vardas Coliukė.

Jos lopšys buvo valakiško riešuto kevalas, čiužinys — mėlynos žibutės žiedelis, apklotas — rožės lapelis. Tam lopšy miegojo naktį, o dieną žaidė ant stalo. Moteriškė pastatė ant stalo lėkštę su vandeniu ir sudėjo į ją gėles taip, kad jų kotai buvo pasinėrę vandeny, o žiedai pagal kraštus aplink ėjo vainiku. Lėkštės vidury plūduriavo didelis tulpės lapelis, Coliukė galėjo ant jo sėdėti ir plaukyti nuo vieno krašto iki kito, irklai buvo du balto arklio plaukai. Tai buvo labai gražu. Coliukė mokėjo dar dainuoti ir tokiu gražiu ir maloniu balsu, kokio niekas pasauly negirdėjo.

Vieną naktį, jai begulint savo gražiam lopšely, pro išmuštą langą įšoko bjauri rupūžė, tokia didelė ir šlapia. Ji užsirito ant stalo, kur po rožės lapeliu miegojo Coliukė.

— Tai bus graži pati mano sūnui!— tarė rupūžė, čiupo riešuto kevalą, kur gulėjo mergaitė, ir iššoko nuo lango į daržą.

Per daržą bėgo platus upelis, jo krantas buvo šlapias, tikras liūnas, ir ten gyveno rupūžė su savo sūnum. Ui, koks jis buvo bjaurus — visai kaip motina! „Kva, kva, kva!"—buvo viskas, ką jis galėjo pasakyti, pamatęs gražią Coliukę riešuto kevale.

— Ššš! Nerėk taip garsiai,— sudraudė senė rupūžė: — dar gali atbusti ir pabėgti, ji lengvesnė už gulbės pūkus! Vidury upės užkelsim ją ant vandenės lelijos lapo, tas lapas jai pasirodys kaip sala. Nuo jo ji nepabėgs, o tuo tarpu mes liūne įtaisysim patogius namus jums gyventi.

Upėj augo daug vandenių lelijų, jų platūs žali lapai plaukė po vandenį. Vienas didelis lapas buvo toliausia nuo kranto. Senė rupūžė priplaukė prie to lapo ir užkėlė ant jo riešuto kevalą su Coliuke. Atbudo vargšė mergaitė anksti rytą, mato — iš visų pusių aplink vanduo, kranto negali pasiekti, ir ėmė gailiai verkti.

Senė rupūžė, nulindusi į liūno apačią, šveitė su asiūkliais pirkios vidų, kad jaunai marčiai būtų gražu gyventi. Paskui priplaukė kartu su savo bjauriu sūnum prie lapo, kur buvo Coliukė. Norėjo paimti jos lovelę ir pastatyti jaunavedžių kambaryje. Senė rupūžė žemai nusilenkė prieš Coliukę ir tarė:

— Štai čia matai mano sūnų, jis bus tavo vyras, ir jūs dailiai gyvensite liūne.

— Kva, kva, kva!—vėl tas sukvaksėjo.

Paskui paėmė mažą gražią lovelę ir nuplaukė su ja, o Coliukė pati sėdėjo ant žalio lapo ir verkė. Ji nenorėjo nei gyventi pas rupūžę, nei tekėti už jos bjauraus sūnaus. Mažos žuvytės, plaukančios netoliese, matė rupūžę, girdėjo jos kalbą ir iškišo galvas iš vandens, norėdamos pamatyti mažąją mergytę. Žuvytėms labai pagailo gražios mergaitės, kad jai reiks gyventi pas bjaurią rupūžę. „Ne, to nebus!"—nutarė jos, susibūrė vandenyje aplink žalią stiebą, ant kurio laikėsi žiedas, ir nugraužė su dantimis kotą. Tada lapas atsiskyrė ir ėmė eiti pavandeniui, o Coliukė, būdama ant jo, nuplaukė kartu su juo, ir rupūžė nebegalėjo jos pavyti.

Coliukė plaukė vis tolyn ir tolyn. Paukšteliai, tupėdami krūmuose, žiūrėjo į ją ir giedojo: „Kokia graži maža mergytė!" O lapą vanduo vis nešė ir galop nunešė į svetimą kraštą. Gražus mažas drugelis seniai skraidė aplink ją ir galop nusileido ant lapo — baisiai jam patiko Coliukė. Ji labai džiaugėsi, kad rupūžė nebegalėjo jos pavyti, kad tos vietos, pro kurias plaukė, buvo neapsakytai gražios. Saulė švietė į vandenį, ir jis atrodė kaip žibantis auksas. Coliukė paėmė savo dirželį ir vieną galą pririšo drugeliui už kojos, o kitą — prie lapo, ir lapas pradėjo greičiau plaukti, o kartu ir ji, nes stovėjo ant to lapo.

Pro šalį skrido karkvabalis. Pastebėjęs mergaitę, jis apkabino jos liekną liemenėlį ir užskrido ant medžio, o žalias lapas nuplaukė tolyn upe, kartu su juo ir drugelis; jis buvo pririštas prie lapo ir negalėjo atsipalaiduoti.

Kas gali apsakyti, kaip išsigando vargšė Coliukė, užnešta į medį! Bet ji daugiau krimtosi dėl gražaus balto drugelio, pririšto prie lapo; ji žinojo, kad jeigu jis neatsipalaiduos, tai mirs badu. O karkvabaliui tas visai nerūpėjo. Jis įsitaisė su ja ant didžiausio lapo, davė jai valgyti saldžių žiedo sulčių ir pasakė, kad ji labai graži, nors visai nepanaši į karkvabalį. Paskui svečiuodamiesi susirinko visi karkvabaliai, kur gyveno tame medyje, ir ėmė žiūrinėti Coliukę iš visų pusių. Karkvabalaitės judino čiuptuvėlius ir sakė: „Jos tėra dvi kojos, kokia vargšė! Ji neturi čiuptuvėlių! Koks laibas jos liemuo! Visai panaši į žmogų, kokia ji bjauri!" Bet Coliukė buvo tokia graži! Taip galvojo pradžioj pagavęs ją karkvabalis, bet, girdėdamas visų kitų nuomonę, kad ji bjauri, pats pradėjo taip manyti ir nebenorėjo jos daugiau turėti. Tegu ji einanti, kur norinti. Jis nuskrido su ja nuo medžio žemėn ir pasodino ant ramunės. Coliukė labai verkė, kad jos nenorintys dėl negražumo nei karkvabaliai. O iš tikrųjų ji buvo maloniausia mergytė, kokia tik gali būti: gležna ir skaisti kaip gražiausias rožės lapelis.

Visą vasarą gyveno Coliukė viena dideliame miške. Ji nusipynė lovytę iš žolelių ir pakabino po varnalėšos lapu, kad lietus jos neužlytų; valgė saldžias žiedų dulkeles ir gėrė rytais ant lapų žibančią rasą. Taip gyvenant, praėjo vasara ir ruduo, artinosi šalta ir ilga žiema. Visi paukšteliai, kur jai taip gražiai giedojo, jau išskrido į šiltus kraštus. Medžių lapai nukrito, žolynai nuvyto, ir tas didelis varnalėšos lapas, po kuriuo gyveno, pagelto, išdžiūvo ir susisuko. Nuplyšo jos drabužėlis, ir ji baisiai šalo — juk buvo tokia maža ir gležna. Pradėjo snigti, ir jai kiekviena snaigė reiškė tiek, kiek mums visa ližė sniego: mes esame dideli, o ji tebuvo vieno colio. Apsisuko sausą lapelį, bet tas visai nešildė, ir ji drebėjo nuo šalčio. Reikėjo kraustytis iš čia.

Prie pat miško, kur gyveno, buvo didelis laukas rugių, bet jie seniai buvo nupjauti, tik plika sausa rugiena barkšojo iš sušalusios žemės. Coliukė ėjo per rugieną kaip per tankų mišką, ir jai baisiai buvo šalta. Beeidama priėjo pelės urvą. Šiltai ir sočiai čia gyveno pelė, jos aruodai buvo pilni javų, virtuvėj ir kamaroj prikrauta visokio maisto. Coliukė sustojo prie durų kaip elgeta ir paprašė mažo miežio grūdelio; jau dvi dienos ji nieko nebuvo nurijusi.

— Vargšelė tu mano!— tarė lauko pelė, ji buvo gera sena pelė.— Eik greičiau į vidų, sušilk ir pavalgyk su manim!

Coliukė jai labai patiko, ir ji tarė:

— Gali pas mane gyventi žiemą, tik švariai ir gražiai laikyk mano namus ir sakyk pasakas, aš jas be galo mėgstu.

Coliukė su viskuo sutiko, ir nuo to laiko ji gerai gyveno.

— Netrukus turėsime svečią,— pasakė vieną dieną pelė: — kartą savaitėj mane aplanko mano kaimynas. Jis gyvena geriau už mane, turi didelius puikius namus ir vilki gražiais juodo aksomo kailiniais. Jei jis panorėtų tave vesti, būtum viskuo aprūpinta. Bet jis yra aklas. Turėsi jam sakyti gražiausias pasakas, kur tu moki.

Bet netraukė jos tekėti už to pelės kaimyno, jis buvo kurmis. Netrukus atėjusį svečią su juodais aksomo kailiniais pelė ėmė jai girti, kad jis esantis labai turtingas ir mokytas, kad jo namai dvidešimt kartų didesni už jos pačios namus, tik jis nekenčiantis saulės ir gėlių, nes jų niekados nematęs. Tada Coliukė padainavo porą dainelių, ir kurmis už jos gražų balsą iš karto ją pamilo, bet, būdamas labai rimtas, jai to nesakė. Buvo neseniai jis išsikasęs ilgą koridorių, einantį nuo jo namų lig pelės urvo. Pelė ir Cojiukė gavo jo leidimą vaikščioti tuo koridorium, kada tik panorės. Liepė joms nebijoti negyvo paukštelio, gulinčio tam koridoriuj. Tai buvo tikras paukštelis su sparnais ir snapu, matyti, neseniai miręs ir palaidotas kaip tik ten, kur savo koridorių kurmis kasė.

Kurmis įsikando mažutį puvėklį — jis, kaip žinoma, naktį žiba — ir, eidamas priešakyje, švietė kaip su žiburiu ilgą ir tamsų koridorių. Kai priėjo prie tos vietos, kur gulėjo negyvas paukštelis, kurmis įrėmė savo platų snukį į lubas ir ėmė rausti žemę. Bematant pasidarė anga, ir pro ją krito šviesa. Vidury aslos gulėjo negyva kregždė, jos gražūs sparneliai buvo suglausti, galvutė ir kojytės įtrauktos į plunksneles — ji turėjo žūti nuo šalčio. Coliukė labai gailėjo kregždelės, ji taip mėgo paukštelius, linksminusius ją savo giesmelėmis visą vasarą. Bet kurmis paspyrė su savo trumpa koja ir pasakė:

— Daugiau jau tu nebepypsėsi! Nėra nelaimingesnio daikto už paukštį! Garbė dievui, nei vienas mano vaikas nėra paukštis. Juk paukščiai nieko daugiau nemoka, tik pypsėti, o žiemą turi dvėsti badą.

— Štai kur man išmintinga kalba!—atsiliepė lauko pelė.— Ką padės paukščiui pypsėjimas atėjus žiemai? Turi badą dvėsti ir šalti!

Coliukė nepratarė nei žodžio. Bet kai kurmis su pele nusigręžė, ji pasilenkė, praskyrė kregždės plunksneles ties galva ir pabučiavo jos užmerktas akis.

— Gal čia bus ta pati kregždė, kur man vasarą taip gražiai giedojo,— kalbėjo ji sau.— Kiek mane džiugino tas mielas paukštelis!

Paskui kurmis užtaisė skylę, pro kurią skverbėsi šviesa, ir parlydėjo pelę su jos gyventoja namo. Bet naktį Coliukė negalėjo užmigti. Ji atsikėlė iš lovos, nupynė iš šiaudelių didelį gražų apklotą, nusinešus į koridorių juo užklojo negyvą paukštelį, o iš abiejų šonų apkamšė rasta pelės kambaryje vata, kad šilčiau būtų gulėti drėgnoj žemėj.

— Sudieu, mielas paukšteli!—pasakė ji.— Sudieu ir dėkui tau už tavo gražų giedojimą vasarą, kada visi medžiai žaliavo ir saulė skaisčiai švietė.

Paskui ji pridėjo savo galvą prie paukštelio krūtinės ir baisiai nustebo, pajutusi ten ką tuksint. Tai buvo paukštelio širdis. Jis nebuvo miręs, tik nuo šalčio sustingęs, o dabar sušildytas vėl atgijo.

Rudenį visos kregždės skrenda į šiltus kraštus, o jei kuri pasivėlina, tai ji sušąla, krinta žemėn, ir šaltas sniegas ją užkloja.

Coliukė drebėjo iš baimės; paukštis buvo didelis, labai didelis palyginti su ja, turėjusia ūgio tik vieną colį. Bet atsidrąsinusi dar šilčiau apklojo kregždelę, jai ant galvos atnešė mėtos lapelį, kuriuo gulėdama pati klojėjo.

Kitą naktį ji vėl nuėjo pas kregždę. Ji buvo gyva, bet dar labai silpna, tik truputį atmerkė akis ir pažiūrėjo į Coliukę, stovėjusią su gabaliuku puvėklio vietoj žibinto.

— Dėkui tau, miela mažyte!—tarė kregždė.— Gerai sušilau. Greitai sustiprėsiu ir vėl skraidysiu po saulę.

— Oi,— atsakė Coliukė,— dabar prastas oras, šąla ir sninga. Gulėk savo šiltam patale, aš tave prižiūrėsiu.

Atnešė mergytė vandens su žiedo taurele, kregždė išgėrė ir apsakė, kaip ji susižeidusi sparnelį į erškėčių krūmą ir negalėjusi išlėkti į šiltus kraštus su kitomis kregždėmis; atėjus šalčiams, ji sustingusi ir nukritusi žemėn; daugiau ji nieko nemenanti ir nežinanti, kaip čia patekusi.

Visą žiemą išbuvo kregždė po žemių, meiliai apie ją vaikščiojo Coliukė. Nei kurmis, nei lauko pelė neužjautė jos nelaimingos ir nei kartą nebuvo ten, kur ji gulėjo.

Vos atėjus pavasariui ir saulei sušildžius žemę, kregždė atsisveikino su Coliuke. Coliukė atkišo kurmio padarytą skylę. Saulė nušvietė tamsų koridorių, ir kregždė paklausė mergytės, ar nenorėtų kartu su ja išlėkti, galėtų sėdėti jai ant nugaros, nuskristų abidvi toli, į žalią girią. Bet Coliukė žinojo, kad lauko pelei sopėtų širdį, jei ją pamestų.

— Ne, negaliu su tavim lėkti,— tarė Coliukė.

— Lik sveika, mano geroji mergyte!—pasakė kregždė ir pakilo į orą.

Coliukė ilgai žiūrėjo, kur ji skrido, labai ją mylėjo, ir jos akys pilnos pritvino ašarų.

— Vyt-vyt! Vyt-vyt!—sučirpsėjo kregždė ir nuskrido į girią.

Coliukė buvo labai nuliūdusi. Ji negalėjo išeiti į saulę, o pasėti aplink

pelės namus javai išaugo tokie aukšti, jog jai rodėsi didelis, tankus miškas, nes ji tebuvo vieno colio.

— Tau pasipiršo mūsų kaimynas kurmis,— tarė vieną dieną lauko pelė: — kokia tu laiminga! Dabar turi pasisiūti kraitį — ir vilnonių drapanų, ir skalbinių. Pasirūpink, kad turėtum visko, kai tapsi kurmio pačia.

Ir Coliukė turėjo kiauras dienas verpti, o pelės pasamdyti keturi vorai be paliovos audė. Kurmis ateidavo kas vakaras ir vis kartojo, kad kai pasibaigsianti vasara ir saulė nustosianti taip deginti — dabar esanti žemė kieta kaip akmuo,— tada jis atšoksiantis vestuves su Coliuke. Bet mergytė tuo visai nesidžiaugė, ji negalėjo pakęsti nuobodaus kurmio. Kiekvieną rytą, saulei tekant, ir kiekvieną vakarą, jai leidžiantis, ji išsprukdavo pro duris ir, vėjui supant javų varpas, matė mėlyną dangų. Tada ji galvojo, koks gražus ir šviesus yra pasaulis, labai norėjo pamatyti savo kregždelę, tik ta negrįžo: dabar ji buvo nuskridusi toli toli, į žalią girią.

_ Kai atėjo ruduo, Coliukės kraitis buvo visas sutaisytas.

— Už mėnesio tavo bus vestuvės,— tarė lauko pelė.

Bet Coliukė ėmė verkti, sakydamasi visai nenorinti tekėti už to nuobodaus kurmio.

— Niekų kalba!—tarė lauko pelė.— Nesiožiuok, tuoj tau suleisiu savo baltus dančius! Gauni tokį puikų vyrą! Net karalienė neturi tokių gražių juodų kailinių! Jo virtuvė ir padėjimai lūžte lūžta visokių gėrybių! Dievui tik sakyk dėkui už tokį vyrą!

Ir štai atėjo vestuvių diena. Kurmis atkeliavo nusivesti nuotakos giliai po žemių, kur nesiekė saulės šviesa, nes jis jos nekentė. Sunku buvo mergytei amžinai atsisveikinti su skaisčia saulute, ir ji, pelės leista, išėjo paskutinį kartą pasigėrėti jos šiltais spinduliais.

— Sudieu, karštoji saulute!—sušuko Coliukė, stovėdama prie urvo slenksčio, ir iškėlė rankas aukštyn. Paskui paėjo toliau į lauką; javai buvo nupjauti, iš žemės stirksojo tik sausa ražiena.— Sudieu ir tau,— tarė ji ir apkabino ten augusį raudoną žolynėlį.— Pasveikink nuo manęs mielą kregždelę, jei kada ją paregėsi!

— Vyt-vyt, vyt-vyt! - pasigirdo staiga jos balsas kur aukštai.

Pakėlė Coliukė galvą ir pamatė pro šalį skrendančią kregždę. Pažinusi

savo gerąją mergytę, ji labai apsidžiaugė, o ta raudodama jai papasakojo, kaip ji nenori tekėti už to bjauraus kurmio ir gyventi po žemių, kur niekados nešviečia saulė.

— Šit ateina šalta žiema,— tarė kregždė.— Aš išlėksiu toli toli, į šiltus kraštus. Nori lėkti kartu su manim? Sėsk man ant nugaros, tik tvirtai prisirišk su diržu, ir mes nulėksime toliausia nuo to bjauraus kurmio ir jo tamsaus urvo. Mes skrisime per aukštus kalnus į šiltus kraštus, kur saulė skaisčiau šviečia kaip čia, kur esti vasara kiaurus metus ir žydi gražiausios gėlės. Lekiam, lekiam, miela Coliuke! Tu išgelbėjai mane nuo mirties, kai aš gulėjau sustingusi šaltame požemyje.

—Gerai, lėksiu su tavim!—pasakė Coliukė.

Ji atsisėdo ant kregždės nugaros, kojomis įsispyrė į iškėstus jos sparnus ir prisirišo su dirželiu prie didžiausios plunksnos. Iškilusi į orą, kregždė skrido per girias ir jūres, per aukštus kalnus, kur niekados nenutirpsta sniegas. Coliukei pasidarė šalta iškilus į padebesius, bet ji įsikasė giliai į kregždės plunksneles, paliko iškišus tik galvelę, kad galėtų matyti visas gražybes.

Atskrido į šiltą kraštą. Saulė ten švietė daug skaisčiau, ir dangus buvo du kartus aukštesnis, o ant kalnelių ir patvoriais augo puikiausios žalios ir raudonos vynuogės, medžiuose noko apelsinų ir citrinų vaisiai. Kvepėjo mirtomis ir mėtomis, o takais lakstė gražūs vaikai, gaudydami dideles margas peteliškės. Bet kregždė skrido vis toliau, ir tos vietos buvo vis gražesnės ir gražesnės. Ant mėlyno ežero kranto tarp didelių medžių stovėjo balto marmuro senovinė pilis. Aukšti pilies stulpai buvo apsivynioję vynuogių lazdomis, viršum pastogėj buvo daug kregždžių lizdų. Viename lizde gyveno ta atskridusi su Coliuke kregždė.

— Čia mano namai!—tarė ji.— O tu išsirink sau apačioj gražų žolynėlį, aš tave pas jį nunešiu, tu ten įsikursi ir gyvensi jaukiausiai.

— Oi kaip gražu!—sušuko Coliukė ir suplojo savo mažomis rankutėmis.

Gulėjo ten žemėj sudužęs aukštas balto marmuro stulpas, jis virsdamas buvo sutrupėjęs į tris gabalus, dabar tarp tų atlaužų augo gražios baltos gėlės. Kregždė nunešė Coliukę ant vienos gėlės plataus žiedo. Koks netikėtas daiktas! Vidury žiedo buvo mažutis žmogeliukas, ne didesnis už Coliukę, ir toks skaidrus kaip iš krištolo! Ant galvos jis turėjo gražią aukso karūną, o už pečių žibančius sparnus. Tai buvo gėlių dvasia elfas. Tokios dvasios — berniukas arba mergytė — gyveno kiekvienoj gėlėj, o tas buvo jų visų karalius.

— Dieve, koks jis gražus!—pakuždėjo Coliukė kregždei.

Kregždės mažasis karalaitis labai išsigando: palyginti su ja, jis tebuvo

mažas ir silpnas padarėlis. Bet išvydęs Coliukę, jis nežinojo, ką iš džiaugsmo besakyti — tokios gražios mergaitės niekados dar nebuvo regėjęs! Nusiėmė jis nuo savęs aukso karūną, uždėjo ją Coliukei ir paklausė, kuo ji vardu ir ar nesutiktų už jo tekėti ir tapti visų gėlių karaliene. Čia buvo kitoks jaunikis, tai ne rupūžės vaikas ar kurmis su juodais aksomo kailiniais, todėl, ilgai negalvodama, davė sutikimą už jo eiti. Iš visų gėlių ėmė skristi maži berniukai ir mergytės, o tokie gražūs, jais Coliukė negalėjo atsigėrėti. Visi atnešė nuotakai po dovaną, bet labiausiai jai patiko skaidrūs žiogo sparneliai. Juos uždėjo jai ant pečių, ir ji dabar galėjo skraidyti nuo vienos gėlės ant kitos. Koks buvo malonumas! Kregždė tupėjo aukštai savo lizde ir giedojo gražiausias vestuvių giesmeles, bet širdies gilumoje liūdėjo, kad reikia skirtis su mylimąja Coliuke.

— Tu daugiau nebūsi vadinama Coliukė,— tarė gėlių karalaitis:— tai negražus vardas, o tu tokia graži! Mes dabar tave vadinsime Maja.

— Sudieu, sudieu!—tarė kregždė susigraudinusi ir išskrido iš šiltų kraštų į tėvynę, į tolimą Daniją. Ten ji susilipdė sau lizdelį ties langu, kur gyvena žmogus, mokantis sakyti pasakas. Jis girdėjo jos „vyt-vyt, vyt-vyt", ir iš jo mes sužinojome visą tą istoriją.

3721 žodžiai (Skaitysite 21 min.)
  10 - 24 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU