Dagilio laimė

Vienas senas kiemas turėjo puikų daržą su gražiais medžiais ir žolynais. Užvažiavę svečiai negalėdavo atsidžiaugti tuo daržu. Žmonės iš miesto ir aplinkinių sodžių šventadieniais tyčia atvažiuodavo ir prašydavo šeimininkų, kad leistų apžiūrėti tą nepaprastą daržą. Jo pamatyti atkeliaudavo ir mokiniai su savo mokytoju.

Vienoj vietoj už to daržo tvoros išaugo didelis dagilis. Jo kelmas buvo labai šakotas ir aukštas. Juo niekas daugiau nesigėrėjo, tik senas asilas, vežiojęs pienininkės račiukus. Asilas tiesė savo ilgą kaklą ir sakė dagiliui:

— Koks tu puikus! Tuoj tave suėsčiau!

Bet pavadis, su kuriuo asilas buvo pririštas, buvo per trumpas, ir jis negalėjo pasiekti dagilio.

Kartą susirinko daug žmonių — privažiavo svečių iš sostinės, jaunų vyrų ir gražių mergaičių. Jų tarpe buvo viena mergaitė iš aukštos giminės ir labai turtinga, ji buvo atvykusi iš tolo, iš Škotijos. „Ne bet kokia nuotaka!" sakė jaunikaičiai ir jų motinos.

Jaunimas lakstė po veją ir žaidė kroketą. Paskui priėjo prie gėlių, ir kiekviena mergaitė, nuskynusi kokią gražią gėlę, segė ją kuriam jaunikaičiui už jo drabužių ąselės. Tik jaunoji škotė negalėjo rasti gėlės, kur jai patiktų, ir vis dairėsi aplinkui. Staiga ji pamatė už tvoros stirksant didelį dagilio kelmą su melsvai raudonais žiedeliais. Ji apsidžiaugė ir paprašė šeimininkų sūnaus nuraškyti jai vieną žiedą.

— Čia Škotijos žolynas, — sakė mergina, — jis puošia jos herbą!

Šeimininkų sūnus, peršokęs per tvorą, nuskynė gražiausią žiedą ir be-

skindamas įsidūrė pirštą, lyg dagilio žiedas būtų augęs ant labai spygliuoto erškėčio.

Mergina užkišo tą žiedą už jaunikaičio ąsos, ir jis tuo labai didžiavosi. Visi kiti mielai būtų sutikę vietoj savo puikių gėlių gauti kokį dagilio žiedelį iš gražiosios škotės rankų.

Jei šeimininkų sūnus taip didžiavosi, tai kaip turėjo jaustis dagilio kelmas? Jis jautėsi, lyg būtų rasos atgaivintas ir saulės sušildytas.

— Matyti, aš daug svarbesnis daiktas, kaip lig šiol maniau! — tarė sau dagilis. — Tiesą sakant, man reikėtų ne už tvoros riogsoti, o būti pačiam daržo viduryje! Tokia jau netikusi mano laimė! Bet džiaugiuosi, kad nors vienas mano žiedelis pateko į kitą tvoros pusę, ir net už drabužio ąsos!

Ir nuo to laiko dagilis pasakojo tą atsitikimą kiekvienam pradedančiam skleistis žiedui.

Praėjo kiek laiko, ir dagilis sužinojo didelę naujieną — ne iš žmonių ir ne iš čiulbančių paukštelių, bet iš paties vėjo, galinčio pagauti menkiausią ištikusį kur tamsioj girioj ar namų užkampyje garsą ir jį visur išnešioti. Jis sužinojo, kad tas jaunikaitis, gavęs dagilio žiedą iš gražiosios škotės, dabar gavo jos ranką ir jos širdį.

— Tai aš juos supiršau! — gyrėsi dagilis, primindamas tą patekusį už drabužio ąsos žiedą, ir kiekvienas pražystantis pumpuras turėjo išklausyti visą istoriją nuo pradžios iki galo.

„Mane dabar tikrai jau perkels į daržą! — galvojo dagilis. —Ko gero, dar pasodins į puodą. Žinoma, augti puode nėra tiek laisvės, bet užtat kiek garbės!"

Ta viltis augti puode jam labai patiko, ir toliau visai tikrai sakė: ,,Aš augsiu puode" ir kiekvienam pražystančiam žiedui tvirtino, kad ir tas ten pateksiantis, o gal net į drabužio ąselę: tai didžiausia garbė, apie kurią gali dagilis svajoti. Bet slinko dienos, ir nei vienas dagilio žiedas nepateko į puodą, o tuo labiau į ąsą. Jie gėrėjosi oru ir šviesa, dieną gėrė saulės spindulius, o naktį rasą, žydėjo, buvo lankomi bičių ir kamanių, tos atskrisdavo atsiimti savo dalies, vadinasi, medaus. Medų iščiulpdavo, nešdavosi namo, o žiedus palikdavo.

Žiedai lėpo, bluko ir vyto, o jų vietoj vis skleidėsi kiti.

— Jūs randatės pačiu laiku! — kalbėjo dagilis. — Kiekvieną valandą gali perkelti mane į kitą tvoros pusę!

Patvoryje augančios saulutės ir kiečiai atsidėję klausė tų dagilio žodžių ir šventai tikėjo, kad kitaip negali būti. O senas asilas, vežiojęs pienininkės račiukus, vis seilę rydamas žiūrėjo į žydintį dagilį, tik buvo per trumpai pririštas ir negalėjo jo pasiekti.

Dagilis tiek daug galvojo apie savo giminietį, Škotijos dagilį, jog pagaliau įsikalė į galvą, kad ir jis iš ten kilęs, kad jo tėvai puošę Škotijos herbą. Tai buvo didinga mintis, antra vertus, kodėl panašūs dagiliai negalės turėti tokių didingų minčių?

— Dažnai esti, kad ir pati nesapnuoji apie savo aukštą kilmę! — prabilo dilgynė, augusi šalia dagilio. Ji lyg jautė, kad iš jos mokant galima padaryti ploną audimą.

Pasibaigė vasara, atėjo ruduo. Medžių lapai nukrito, žiedai pasidarė skaistesni kaip vasarą, tik jie neturėjo kvapo. Jaunos girios eglutės nekantraudamos laukė kalėdų, nors jos buvo dar toli.

— Aš vis čia tebestoviu!—dejavo dagilis. — Aš niekam neberūpiu, o juk tikras buvau piršlys! Jau savaitė, kaip atšoko vestuves, aš dar nepajudėjau nei iš vietos.

Praėjo dar kelios savaitės. Dagilio beliko vienas žiedas, paskutinis žiedas, didelis ir sultingas, pražydęs prie pat šaknų. Šaltas vėjas jį draskė, lapeliai po truputį bluko, ir jis visas, būdamas didumo sulig artišoko žiedu, tapo panašus į pasidabruotą saulėgrąžą.

Kartą jaunavedžiai atėjo į daržą. Jie ėjo patvoriu, ir jaunoji moteriškė metė akį per tvorą.

— Aure tas didysis dagilis tebestovi! — tarė ji. — Tik dabar jis nebeturi žiedų!

— Kaip nebeturi! Žiūrėk, ten dar laikosi vienas žiedas, belikęs lyg koks šmėkla! — atsiliepė vyras, rodydamas į sidabrinį žiedą.

— O vis dėlto jis gražus!—pasakė pati.—Reikia duoti išrėžti tokį ant mūsų portreto rėmo.

Jaunam vyrui vėl reikėjo lipti per tvorą ir nuskinti dagilio žiedą, o tas jį vėl įdūrė už tai, kad jį pavadino „šmėkla". Ir štai žiedas pateko į daržą, paskui į namus, toliau į salę, kur kabėjo jaunavedžių portretas, nuteptas aliejiniais dažais; vyro ąselėj buvo atvaizduotas dagilio žiedas. Jaunavedžiai kalbėjosi apie tą žiedą ąselėj, paskui jie kalbėjo ir apie tik atneštąjį iš lauko, ir buvo sutarta jį išrėžti ant rėmo.

Vėjas pagavo jų kalbą ir išnešiojo toli toli po visą apylinkę.

— Per gyvenimą visaip esti!— tarė dagilis.— Mano vyriausias pateko

į drabužių ąselę, o jaunėlis bus išrėžtas ant rėmo! O kurgi aš pats pateksiu?

Asilas stovėjo pagal kelią ir skersas žiūrėjo į jį.

— Eik šen, mano gardybe! —subliovė asilas.— Pats negaliu prieiti, pavadis per trumpas.

Bet dagilis nieko neatsakė, jis kasdien vis daugiau galvojo. Jis taip galvojo lig kalėdų ir tada ištarė šiuos žodžius:

— Jeigu vaikai gerai aprūpinti, tai tėvai gali stovėti už tvoros!

— Tai puikūs žodžiai!— tarė saulės spindulys.— Bet už tai ir tu gausi puikią vietą.

— Puode ar ant rėmo?—paklausė dagilis.

— Pasakoj!—atsiliepė saulės spindulys.

Ir štai ji, ta pasaka!

1332 žodžiai (Skaitysite 7 min.)
  10 - 17 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU