Dešimt vyrų dykaduonių

Buvo toks žmogus, vardu Maurikas. Užsimanė jis eiti dykos duonos ieškoti. Eina sau keliu, sutinka eržilą. Eržilas klausia:

—      Kur eini, Maurikai?

—      Dykos duonos ieškoti.

—      Priimk ir mane, būsim du vyrai!

—      Gerai,— sutiko Maurikas.

Eina abu toliau, sutinka bulių. Bulius klausia:

—      Kur jūs, vyrai, einat?

—      Dykos duonos ieškoti.

—      Priimkit ir mane, būsim trys vyrai!

—      Gerai.

Jau dabar eina trise. Sutinka kuilį, tas klausia:

—      Kur jūs, vyrai, einat?

—      Dykos duonos ieškoti.

—      Priimkit ir mane, būsim keturi vyrai!

—      Gerai.

Paskui jie dar sutiko ožį, aviną, katiną, šunį, žąsiną ir gaidį — ir visus tuos vyrus priėmė kartu dykos duonos ieškoti.

Beeinant jau temti pradėjo, visi dešimt vyrų išalko. Priėję girią, pamatė toli krūmuose spingsint žiburėlį. Pasuko link to žiburėlio — gal gaus ką užvalgyti ar bent nakvynėn įsiprašys.

Kai artyn priėjo, Maurikas liepė visiems vyrams tylėti, o pats prislinko prie langelio. Žiūri — viduj žvakė dega, dešimt žmogžudžių, aplink stalą susėdę, pinigus skaito. Maurikas sako:

- Vyrai, dabar kiekvienas surikime savo balsu, kiek tik galime.

Kaip suriks kiekvienas saviškai, net miškas suskambėjo! Žmogžudžiai persigandę kūliais išvirto pro duris ir nurūko tolyn į girią, viską palikę.

Dykaduoniai vyrai suėjo į vidų. Maurikas čia rado sau mėsos, ragaišių, visokių gėrimų. Eržilui davė avižų, buliui — šieno, šuniui — kaulų, katinui — spirgų, kitiems irgi suieškojo, kas ką mėgsta.

Pavalgė vyrai sočiai, dabar reikia pamiegoti. Maurikas atsigulė ant lovos, eržilas nuėjo į pašiūrę, bulius priemenėj įsitaisė, ožys su avinu šalia jo prigulė, kuilys skiedryne atsidrėbė, katinas ant krosnies užšoko, šuo po stalu susirangė, žąsinas į pakrosnį palindo, o gaidys užlėkė ant aukšto.

Tuo tarpu žmogžudžiai, dykaduonių vyrų išsigandę, bėgo vis tolyn. Bėgo bėgo, net pavargo. Sustojo pailsėti. Vienas drąsesnis sako:

—      Jūs čia palaukit, o aš eisiu pažiūrėti, kas ten taip baisiai rėkė.

Grįžo žmogžudys prie trobelės, pradarė duris — tylu. Žiūri — vienas

žmogus guli ant lovos, daugiau nieko nematyti. Galvoja sau: „Ką man reiškia tas vienas vyras, nors būtų ir stipriausias! Jis dabar miega, tai dursiu peiliu — ir baigta".

Ir eina prie stalo peilio pasiimti. Tik staiga šuo iš pastalės kad griebs jį už kojų! Žmogžudys suriko nesavu balsu. Katinas, riksmą išgirdęs, striuokt nuo krosnies, kad pradės jam akis draskyti! Žmogžudys — bėgt pro duris, bet čia žąsinas puolė jį žnaibyti. Išgriuvo į priemenę, čia tuojau avinas su ožiu po sykį jam rėžė, o bulius, ant ragų pakėlęs, gerai pakratė ir laukan išmetė. Čia kuilys, nuo skiedryno pašokęs, ėmė jam blauzdas ardyti. Žmogžudys tekinas leidos į girią, o eržilas pasivijęs dar į kuprą kanopomis jam pridėjo. Visą tą laiką gaidys ant aukšto kiek galėdamas šaukė:

—      Kutkudakšt! Kutkudakšt!

Žmogžudys ištrūkęs be kvapo nulėkė pas savo draugus. Tie iš tolo jį pasitiko ir pradėjo klausinėti:

—      Na, ką matei, ką girdėjai?

—      Brolyčiai, geriau neklausinėkit! Kai tik įėjau į vidų, žiūriu — guli žmogus ant lovos, daugiau nieko nematyti. Na, manau sau, aš jį nudursiu. Jau pasiėmiau nuo stalo peilį, eisiu prie lovos. Ogi mat po stalu gulėta prisiputusio kalvio: jis mane capt už kojos su replėm! Iš tos baimės aš bėgt prie krosnies, o čia gulėta keturių bobų su karštuvais — tos man puolė akis draskyti! Aš prie durų, o čia pečkurys man per blauzdas su karštu žarstekliu, kad net blauzdos spirga! Šiaip taip išsiritau į priemenę, čia kelių vyrų kratinys kratyta: kaip nutvers mane su šakėmis, net kaulai braška! Išsiverčiau laukan, o ant skiedryno vyrų malkos kapota — tie kaip ims man kapoti blauzdas! O kitų pašiūrėje kulta — tie, išgirdę klyksmą, atbėgo su spragilais ir pradėjo žvanginti man per kuprą! Tai vis dar nieko, brolyčiai, nuo tų dar gyvas ištrūkau. Bet daugumos ant aukšto gulėta — tie vis rėkė: „Paduokit šen! Paduokit šen!" Jau kad tenai būtų padavę, būtumėt manęs, brolyčiai, nebematę!

Žmogžudžiai, išgirdę, kiek daug tenai vyrų, išsižadėjo savo trobelės ir pinigų ir visai išsidangino iš to miško. Trobelėje apsigyveno Maurikas ir gerai užlaikė visus dykaduonius vyrus.

936 žodžiai (Skaitysite 5 min.)
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU