Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė

Buvo devyni broliai ir sesuo elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną, netrukus broliai išjojo į karą, Elenytė atliko namie viena.

Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių ieškoti. Važiuoja važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai. Ėmė Elenytė ir užgiedojo:

Sužvenk, kumelėle,

Sužyenk, juodbėrėle:

Kur tavo devyni sūneliai,

Ten mhno devyni broleliai!

Sužvingo kumelėlė, ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė nuvažiavo į tą pusę. Važiuoja pro didelį mišką, žiūri — atbėga kiškelis ir sako:

—        Elenyt, pavėžėk mane — atsiveja šaulys su skalikais!

Elenytė paėmė kiškelį ir įsidėjo į Vežimą. Skalikai prabėgo pro šalį.

Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė šliaužia geldoje, kiaulę pasikinkius, žarnomis įsivadėlėjus, bjauriais skarmalais apsitaisius. Važiuoja jiedvi toliau ir privažiuoja dvi upes. Laumė sako:

—         Elen, Elen, einam pasimaudyti! Šita upė pienu teka, ana upė krauju verda.

O kiškelis sako:

—        Elenyt, neklausyk laumės: šita upė krauju verda, ana upė pienu teka.

Laumė perpykus griebė ir išsuko kiškeliui kojytę. Bet Elenytė nepaklausė

laumės ir nėjo maudytis. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upes. Laumė vėl šaukia:

—        Elen, Elen, eikš maudytis! Šita upė pienu teka, ana upė krauju verda.

Kiškelis vėl sako:

—        Elenyt, neik: šita upė krauju verda, ana upė pienu teka.

Laumė perpykus išlaužė kiškiukui kitą kojytę, o Elenytė paklausė kiškiuko ir nėjo maudytis. Važiavo jiedvi toliau ir vėl privažiavo dvi upes. Kiškiukas vėl neleido Elenytės maudytis. Laumė išlaužė jam trečią, paskui ir ketvirtą kojytę. Galų gale nusuko jam galvytę, ir kiškiukas numirė.

Elenytė ir laumė vėl privažiavo dvi upes. Laumė vadina Elenytę kraujo upėje maudytis. Dabar nebebuvo kam Elenytės perspėti, ir ji nuėjo su laume maudytis. Laumė greičiau iššoko iš upės, užsivilko Elenytės drabužius ir įsisėdo į jos vežimą. Elenytei nebuvo ką daryti. Ji turėjo vilktis laumės skarmalais, įsisėdo geldon ir važiuoja. Laumė storu balsu sugiedojo:

Sužvenk, kumelėle,

Sužvenk, juodbėrėle:

Kur tavo devyni sūneliai,

Ten mano devyni broleliai!

Kumelėle nepaklausė laumės ir nesužvingo. Tada laumė liepė Elenytei pagiedoti. Elenytė sugiedojo, ir sužvingo kumelėlė. Tuoj sužvingo ir devyni kumeliai — jau visiškai netoli. Laumė ir nuvažiavo į tą pusę.

Netrukus abidvi įvažiavo brolių kieman. Broliai laumės nepažino; ji vilkėjo Elenytės drabužiais, ir broliai manė, kad čia jų sesuo, tik labai stebėjosi: Elenytė buvo labai graži, o šitoji tokia baisi, drūta.

— O čia mano piemenė! — pasakė laumė ir parodė broliams Elenytę.

Iš veidelio ji atrodė broliams panaši į seserį, ir jie norėjo priimti ją į savo rūmą. Bet laumė neleido, liepė jai naktį arklius ganyti. Broliai įsivedė laumę į vidų, už stalo pasodino, midum, vynu girdė, o Elenytė nuėjo arklių ganyti. Ganydama arklius, ji verkė ir gailiai dainavo:

Laumė ragana midų, vyną geria,

Brolių seselė žirgelius gano!

Paskui, žiūrėdama į mėnesio pilnatį, vėl uždainavo:

Oi mėnuli, mėnulėli, pasakyk man jaunai,

Ką danguj veikia mano tėveliai?

Ir mėnulis jai atsakė:

Tavo tėvelis midų, vyną geria,

Tavo motutė šilko gijas daro!

Laumė ragana išėjo į priebutį ir suriko drūtu balsu:

Tavo tėvas mėšlą mėžia,

Tavo močia skiedras renka!

Broliai išgirdo Elenytę dainuojant. Jiems labai patiko tos dainos, ir kitą naktį vyresnysis brolis nuėjo drauge arklių ganyti, jos dainuojant paklausyti. Bet jis greit užmigo ir nieko negirdėjo. Kitą naktį vėl nuėjo kitas brolis. Tasai taip pat užmigo ir negirdėjo dainuojant. Taip ėjo visi broliai iš eilės, bet nė vienas nieko negirdėjo. Galiausiai išėjo jauniausias brolis. Nuėjęs atsigulė ir apsimetė miegąs. Tada Elenytė, kaip kasnakt, pradėjo verkti ir uždainavo:

Kai Elenytė baigė dainuoti, brolis jai sako:

—        Paieškok man galvą!

Elenytė ieško jam galvą, o iš jos akių ašaros ant jo galvos krinta. Tiktai kažin kas sužibo ant jos rankos, ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį jai buvo motutė palikus. Brolis nustebęs paklausė, iš kur tas žiedelis. Elenytė viską jam apsakė.

Rytojaus dieną broliai ištepė kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskui nuėjo pas laumę ir sako:

—        Einam, sesele, po sodą pasivaikščioti!

Laumė išėjo. Pamačiusi prie durų arklį, suriko:

—        Ko gi čia toji kumelė stovi?

Broliai sako:

—        Sušerk jai, sesele, su ranka, tai nueis.

Laumė sušėrė kumelei, ir jos ranka prilipo. Broliai sako:

—        Šerk su kita ranka, tai toji atšoks!

Laumė sušėrė, ir kita ranka prilipo. Tada ji spyrė su koja — ir koja prilipo; spyrė su kita — ir kita prilipo. Broliai sako:

—        Šerk, sesele, su pilvu, tai atšoks rankos ir kojos!

Laumė sušėrė ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei:

—        Nešk, kumelėle, laumę raganą, kur saulė neužšviečia ir vėjas neužpučia, kur joks žvėris neužeina ir joks paukštis neužskrenda. Paskui vyno upėje nusimazgok, šilko pievoje išsivartyk ir pargrįžk namo.

Kumelė taip ir padarė. O broliai ir sesuo laimingai gyveno ir dabar tebegyvena, jei dar nenumirė.

1104 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
  10 - 19 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU