Drąsus cino kareivis

Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. ,,Cino kareiviai!"— buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė dėžutė, kur jie gulėjo. Tai įsuriko mažas berniukas ir suplojo delnais. Kareivius jis buvo gavęs savo vardo dienoj ir tuojau sustatė juos ant stalo. Cino kareiviai buvo panašūs į viens kitą kaip du vandens lašai, ir tik vienais skyrėsi nuo kitų: tas teturėjo vieną koją. Jis buvo liejamas paskutinis, ir jam nepriteko cino. Tačiau jis su viena koja stovėjo taip pat tvirtai kaip kiti su dviem. Ir reikia pasakyti, kad tas su viena koja labiausiai išgarsėjo.

Ant stalo, kur išrikiuoti stovėjo kareiviai, buvo daugiau žaisliukų, bet labiausiai traukė akis graži popierinė pilis. Pro mažus langelius galėjai pažvelgti j vidų. Prieš pilį stovėjo mažučiai medžiai aplink mažą veidrodėlį, lyg aplink kokį ežerą. Vaškinės gulbės plaukė po tą ežerą, atsimušdamos jo paviršiuje. Viskas buvo puiku, bet gražiausia buvo maža mergytė, stovinti tarp atvirų pilies durų. Ji taip pat buvo iškirpta iš popieriaus, jos sijonėlis buvo iš ploniausio muslino, siauras mėlynas kaspinas, prisegtas prie pečių su žibančia žvaigždute, ėjo per nugarą. Ta gražuolė buvo šokėja. Ji stovėjo ant vienos kojos, ištiesusi abi rankas priekin, o kitą koją iškėlusi taip aukštai, jog kareivėlis iš karto jos nepastebėjo ir galvojo, kad, lygiai kaip jis, ji teturėjo vieną koją.

Tai būtų man gera pati! — pagalvojo kareivis. — Tik ji tikrai bus didžiūnų giminės, ji gyvena pilyje, o aš tik dėžutėj ir tai bendrai su dvidešimt penkiais draugais. Ne, ji ne mano nosiai! Bet susipažinti vis nebus iš kelio!" Ir atsigulęs pasislėpė už tabokinės ant to paties stalo, kad geriau galėtų matyti gražią šokėją, stovinčią tvirtai ant vienos kojos.

Atėjus vakarui, visi kiti kareiviai sugrįžo į dėžutę. Žmonės sumigo, tada žaislai ėmė žaisti „svečius", „karą", paskui padarė „balių". Cino kareiviai pradėjo dėžutėj kaukšėti, norėjo irgi pažaisti, bet negalėjo pakelti dėžutės viršelio. Riešutų spaudukliai šokinėjo kaip ožiukai, o gripelis šoko su lentele. Pasidarė didelis triukšmas, atbudo kanarėlė ir pradėjo kalbėti — eilėmis! Tiktai cino kareivis ir mažoji šokėja nesijudino iš vietos." Ji vis stovėjo ant vienos kojos, ištiesusi priekin rankas, o tas stypsojo su šautuvu ant peties, nenuleisdamas nuo jos akių.

Laikrodis išmušė dvyliktą valandą. Spragt, spragt — atsivožė tabokinė. Tabokinėj nebuvo tabokos, tik joj tupėjo labai gudraus darbo mažas juodas velniūkštis.

— Kareivi! — sušuko velniūkštis. — Nežiopsok, kas tau nelygus!

Bet kareivis apsimetė negirdintis.

Kitą rytą atsikėlė vaikai ir pastatė cino kareivį ant lango. Nėr žinios, ar čia dėl velniūkščio padarymo, ar dėl vėjo, langas staiga atsidarė, ir kareivis stačia galva nuo trečio aukšto nubrazdėjo žemėn. Baisi buvo kelionė! Kareivis iškėlė koją į viršų, o jo aukšta kepurė įsmego tarp grindinio akmenų.

Tarnaitė ir mažas berniukas tuoj nubėgo į apačią jo ieškoti. Ieškojo ieškojo, vos jo nesumindė, bet vis dėlto nerado. Jei jis būtų surikęs „aš čia" tai tikrai būtų radę, bet rėkti jis laikė nepadoriu daiktu — juk jis buvo uniformuotas karys! Netrukus užėjo lietus. Lijo labai smarkiai, o kai nustojo, atbėgo iš kur du vaikagaliai.

— Žiūrėk! — tarė vienas. — Čia guli cino kareivis! Reikia jį pavažinėti su laive!

Padarė iš laikraščio lapo laivę, pasodino į ją kareivį ir paleido grioveliu. Abu vaikai bėgo šalimais ir plojo delnais. O griovio bangos po smarkaus lietaus buvo didelės, vanduo liejosi per laivės kraštus. Popierinė laivė suposi, krypo čia į vieną šoną, čia į kitą, kareiviui iš baimės širdis mirė, bet jis to nerodė, stovėjo nemirksėdamas su ginklu ant peties.

Staiga laivė plaukdama palindo po tiltu, ir pasidarė tamsu kaip dėžutėj.

„Kur mane neša? — galvojo kareivis. — Čia bus vis to velniūkščio darbas! Kad šalia sėdėtų gražioji šokėja, nieko nesakyčiau, nors du kartus tamsiau būtų."

Tuo metu iš patiltės iššoko didelė žvynė — ji čia gyveno.

— O pasą turi?—suriko žvynė. — Parodyk savo pasą!

Bet cino kareivis tylėjo ir dar tvirčiau glaudė prie savęs šautuvą. Laivė plaukė vis toliau, ir žvynė sekė paskui ją. Oi kaip ji griežė dantimis ir rėkė, pasitikdama kokią skiedrelę ar šiaudelį:

— Laikykit jį! Laikykit! Jis nesumokėjo muito ir neparodė paso!

Bet srovė darėsi vis stipresnė, pro tilto grindis jau buvo regėti dienos šviesa. Tuo metu pasigirdo kažkoks baisus trenksmas, galėjęs išgąsdinti drąsiausią vyrą. Ten, kur baigėsi tiltas, vanduo šniokšdamas bėgo į kanalą; tai kareiviui buvo tiek pat pavojinga, kiek mums artinantis prie didelio krioklio. Artinosi taip greitai; jog nebegalėjo susilaikyti. Vanduo laivę nešė vis toliau, o kareivis stovėjo nieko nepaisydamas — juk jis buvo ne bailys!

Laivė ėmė virsti ant šono, vanduo semtis per kraštus, ji turėjo skęsti. Kareivis stovėjo lig kaklo vandeny, laivė grimzdo vis labiau, popierius težo vis daugiau. Pagaliau vanduo pradėjo kareiviui lieti per galvą, ir jis atsiminė mažą gražią šokėją, jos daugiau niekados neberegės, ir jam ausyse suskambėjo šie dainos žodžiai:

Į priekį, kareivi, tu šok,

Kol gyvas, už tiesą kovok!

Popierius visai ištežo, ir kareivėlis nugrimzdo į vandenį, bet tuo metu prarijo jį didelė žuvis.

Kaip buvo tamsu jos viduriuose! Daug baisiau kaip griovio apačioj! Ir taip ankšta! Bet kareivis nesijaudino — ramiai gulėjo su šautuvu ant peties.

Prarijus kareivį, žuvis ėmė į visas puses puldinėti, bet paskui greitai nurimo. Praėjo kiek laiko, ir iš tamsos kareivio akyse tartum žaibas žybtelėjo, paskui pasidarė visai šviesu, ir kas balsu sušuko: ,,Cino kareivėlis!" Atsitiko taip, kad ta žuvis buvo pagauta, turguj parduota, ir virėja, skrosdama su dideliu peiliu, rado jos pilve tą kareivį. Ji paėmė kareivėlį su dviem pirštais ir nunešė į kambarį, kur visi žiūrinėjo tą keistą padarėlį, gyvenusį žuvies pilve. Bet kareivis tuo nesididžiavo.

Kareivėlis buvo pastatytas ant stalo, ir pasirodė, kad — kokių dalykų atsitinka pasaulyje! —jis atsidūrė tame pačiame kambaryje, kur jau buvo buvęs. Jis vėl regėjo tuos pačius vaikus ir tuos pačius ant stalo sudėtus žaislus; regėjo puikią pilį su maža gražia šokėja, ta tebestovėjo ant vienos kojos, o kitą turėjo iškėlusi į aukštį; ji taip pat nebuvo atsimainiusi. Tai didžiai sujaudino kareivį, bet jis nepravirko cino ašaromis — taip elgtis jam nederėjo. Jis žiūrėjo į ją, o ji į kareivį, bet abu viens kitam nesakė nei žodžio.

Tuo metu vienas vaikas pagriebė kareivėlį ir švilpt į krosinį — nėra žinios dėl ko, greičiausiai čia buvo kaltas tas tupėjęs tabokinėj kipšiukas. Kareivėlis stovėjo vidury liepsnos, ir jam buvo negirdėtai karšta, tik jis nežinojo, ar jį degino paprasta ugnis, ar meilės ugnis. Jo spalvos nubluko, bet niekas negalėjo pasakyti, ar tas atsitiko kelionės metu, ar iš sielvarto. Jis vis laikė akis įspyręs į mažąją šokėją, ta irgi žiūrėjo į jį. Jis jautė, kad tirpsta, bet visą laiką stovėjo drąsiai su šautuvu ant pečių.

Bet staiga darė kas duris, vėjas pagavo mažąją šokėją, ir ji, nelyginant drugelis, įskrido į krosnį, tiesiai pas cino kareivį, skaisčiai suliepsnojo ir išnyko. Kareivis visai sutirpo. Nuo jo liko tik mažutis cino kąsnelis. Kitą dieną tarnaitė, šluodama pelenus iš krosnies, rado tą kąsnelį, panašų į širdį. O nuo šokėjos liko tik segelė, bet ji nebespindėjo, buvo juoda kaip anglis.

1524 žodžiai (Skaitysite 8 min.)
  10 - 21 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU