Drugeliai

Mirgėjo, lakstė kopūstų darže balti drugeliai, visi kaip vienas. Vincukas nubėgo į daržą, pritūpė tarplysvyje ir gėrisi. Vienas drugelis nutūpė Vincukui ant kepurėlės.

— Kur jūsų didieji, kur seniai, kad vieni čionai skrajojat? — klausia Vincukas.

— Mes visi didieji, visi suaugę, — atsiliepia drugeliai. — Mūsų mažieji štai po kopūstų lapais tūno.

Pažiūrėjo Vincukas po lapu: gi tenai dvi žalios kirmėlaitės lapą graužia.

— Štai kokie mes gimstame. Mūsų jaunos dienos dar skurdesnės, — pasakojosi toliau drugelis.

— Štai prie obels šakelės vienas vargsta.

Voratinkliu surazgyta, prie šakelės prikabinta, pūpsojo negraži drugelio lėlytė.

— Dėl to mes taip judame, taip džiaugiamės iš jaunystės drabužių išsinėrę, — šnibždėjo aplinkui drugeliai, po orą vingiuodami.

— Tik keliolika dienų mums duota taip smagiai gyventi. Trumpas mūsų amželis, — pasisakė drugelis ir nuskriejo į draugelių būrį.

Vincukas arčiau prie obels priėjo lėlytės pažiūrėti. Tik staiga lėlytė subruzdėjo, iš jos išsinėrė baltas drugelis ir nurėpliojo medžio šakele, suglamžytus sparnelius taisydamasis.

Neilgai trukus ir jis jau lakstė drugelių būrelyje.

Ką matęs, girdėjęs, Vincukas kitiems vaikams papasakojo ir ėmė draugėj su jais drugelių gyvenimą tyrinėti: kur ir kokius kiaušinėlius deda, kaip iš kiaušinėlių vikšreliai išrieda, kaip jie minta; kaip vikšreliai lėlytėmis virsta, o iš lėlyčių gražūs, margi drugeliai išsineria, ir kiek pikta tie gražieji padarėliai sodams ir daržams padaro.

  10 - 7 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU