Du broliai

Paupy buvo trobelė, joje gyveno senelis ir senelė; nieko jie daugiau neturėjo, tik vieną kalytę. Vasarą senelis su senele žuvaudavo, žiemą senelis eketėje blizgiaudavo, senelė namie verpdavo.

Vieną kartą senelis, sugrįžęs iš žūklės, rado gimusius du sūnus. Pradžiugo senelis ir sako:

—       Užauklėsim sūnelius, bus medžiotojai!

Praėjus kiek metų, užaugo labai gražiai abu broliai ir buvo labai panašūs vienas į kitą. Jų prašomas, nupirko tėvas abiem po kumeliuką ir išleido į pasaulį laimės ieškoti. Išjojo per laukus, per miškus ir prijojo kryžkelę, o kryžkelėj augo pušis. Sustojo broliai ir kalbasi:

—      Kad mes josim abu drauge, tai nieko gero nesužinosim; jokim vienas vienu, kitas kitu keliu.

Taip susitarę, įkišo į pušį abu po peilį ir sukalbėjo: katras pirma sugrįš į tą vietą, tuoj pažiūrės vienas kito peilį. Jeigu katro peilis bus surūdijęs, tai tas bus jau miręs. Paskui atsisveikino abu ir nujojo: vyresnis į dešinę, o jaunis į kairę.

Vyresnis bejodamas sutiko kiškį ir norėjo jį nušauti, bet kiškis prašneko:

—       Nešauk manęs: kai tau atsitiks kokia nelaimė, aš padėsiu.

Bernaitis pasigailėjo kiškio, o šis dabar sekė paskui jį.

Toliau jodamas, sutiko vilką. Norėjo jį nušauti, bet ir tas prašėsi, kad nešautų, žadėdamas pagelbėti. Jaunikaitis jo pasigailėjo, tai ir vilkas paskui jį sekė. Šitaip sutiko toliau ir liūtą, ir mešką. Jie irgi žadėjo jaunikaičiui padėti ir sekė jam iš paskos.

Po kiek laiko prijojo miestą ir pamatė, kad visas miestas gedulu aptaisytas ir žmonės gedulingai apsivilkę. Jaunikaitis,

norėdamas sužinoti, dėl ko šitas gedulas, paklausė kerdžių, šalia kelio galvijus ganantį. Tas atsakė, kad esanti karalaitė paskirta devyngalviui slibinui, akmeniniam urve gyvenančiam. Mat jis kasmet reikalaująs vieno žmogaus praryti, dėl to meta tokius pagaliukus, kam teks eiti slibinui į nasrus. Šiemet išmetė karalaitei, dėl to visas miestas ir žmonės, jos gailestaudami, apsidengė gedulu.

Tai išgirdęs, jaunikaitis sušėrė savo kumeliukui ir įjojo į miestą. Jodamas sutiko einant pulkus žmonių ir aukštam vežime vežant karalaitę. Jaunikaitis sekė su visais žvėrimis paskui. Kada nuvežė į tą vietą, kur buvo urve slibinas, tai karalaitę vieną tenai paliko, o žmonės sugrįžo atgal. Greitai slibinas, išlindęs iš urvo, nasrus išžiojęs, pradėjo lervoti prie karalaitės, bet jaunikaitis tuojau užleido jį žvėrimis. Liūtas su vilku griebė slibiną ir suleido į jį nagus, o meška, nutvėrus slibino uodegą, laikė jį, kad nebėgtų. Tada jaunikaitis prišoko artyn ir su kardu nukapojo slibinui visas devynias jo galvas. Nukapojęs išpjaustė jų liežuvius, susidėjo į krepšį ir tarė karalaitei:

— Dabar eik namo. Slibinas jau ne

gyvas

Karalaitė jį prašė užeiti pas tėvą, bet jaunikaitis atsisakė ir nujojo sau į miestą naktigulto, nes jau vėlu buvo.

O karalaitei kelią į namus pastojo degučius ir, su kirviu grasydamas, liepė prižadėti, jog sakys tėvui, kad jis išgelbėjęs ją nuo mirties. Susirinkęs visas slibino

galvas į maišą, degučius parvedė karalaitę namo ir karaliui pasigyrė, kad jis slibiną užmušęs, ir net jo galvas parodė. Karalius klausia dukterį, ar teisybė. Duktė, nebesitikėdama tikrojo išgelbėtojo pamatyti, nenorom, bijodama, kad degučius jos neužmuštų, patvirtino, kad degučius ją išgelbėjęs.

Karalius liepė degučių nuprausti ir gražiai aprengti. Paskui paleido žinią, kad atiduoda savo dukterį išgelbėtojui ir kviečia visų šalių karalius ir ponus į vestuves. Užgirdo tai mūsų jaunikaitis ir pagalvojo: kas ten toks atsirado, kad giriasi išgelbėjęs karalaitę? Nujojo su visais žvėrimis į vestuves ir pamatė, kad veda karalaitę į jungtuves su degučium. Tuoj padavė jis kiškiui raštelį, parašęs karalaitei, kad jis ją išgelbėjo, tai kodėl ji už kito eina. Kiškelis šmurkšt, šmurkšt tarp žmonių įlindo ir, užbėgęs karalaitei už akių, numetė po kojomis raštelį. Kai tik karalaitė, paėmus raštelį, perskaitė ir pamatė čia pat stovintį jaunikaitį, kuris slibinui galvas nukapojo, tuoj pašaukė tėvą ir, parodžius jaunikaitį, pasakė, kad tas ją išgelbėjęs. Degučius šoko ant jaunikaičio ir suriko:

—       Ar tu turi ženklus, kad nukirtai slibiną? Aš nukirtau, nes aš jo galvas turiu!

Jaunikaitis atsakė:

—        Galvas tai tu susirinkai, bet aš pirmiau liežuvius išsipjoviau.

Čia išpylė iš maišelio visus slibino liežuvius. šoko žmonės pažiūrėti slibino galvų, kur degučius buvo atsinešęs, ir pamatė, kad be liežuvių. Dabar karalius liepė degučių suimti ir, įkišus į šiaudų kūlį, sudeginti. O jaunikaitį karalius paėmė už žentą.

Tame mieste, kur karalius gyveno, niekados saulė nešviesdavo, nes ją buvo užstojusi laumė ragana. Tuoj po vestuvių, kai nuėjo mūsų jaunikaitis su karalaite į savo klėtį gulti, pamatė pro langą toli ant kalno mažą žiburėlį ir paklausė, kas ten gyvena. Karalaitė atsakė, kad tai ragana, kuri saulę užstojusi.

Rytojaus dieną jaunikaitis, niekam nežinant, pasiėmė savo žvėris ir išėjo ant

kalno pas tą raganą. Nuėjęs rado mažutę trobelytę, kurioj sėdėjo boba ir su šluota laikė užstojus saulę. Jaunikaitis liepė pasitraukti iš tos vietos ir numesti šluotą. Boba atsakė:

— Aš bijau tavo žvėrių: jie mane sudraskys. štai katilas vandens, ėmęs pašlakstyk save ir žvėris, tada aš nebe- bijosiu.

Kai tik jaunikaitis pašlakstė, tuojau jis pats ir jo žvėrys pavirto akmenimis.

Jauniui jo broliui nusibodo keliauti po pasaulį, ir sugrįžo jis į tą vietą, kur abu su broliu buvo sukišę peilius. Atrado brolis peilį surūdijusį ir tarė:

—     Mano brolį jau nelaimė ištiko — eisiu jo ieškoti.

Ir nujojo tuo keliu, kur buvo brolis jojęs. Jis taip pat sutiko ir vilką, ir liūtą, ir mešką, norėjo kiekvieną nušauti, bet žvėrys išsiprašė, kad paliktų juos gyvus* ir sekė paskui jaunikaitį. Prijojo tą miestą, kur jo brolis buvo ir pamatė, kad visas miestas gedulu apsidengęs. Klausė kerdžių, galvijus ganantį, dėl ko šitas miestas liūdi. Atsakė jam kerdžius:

—     Dėl to, kad tavęs neberanda karalius. Kam gi tu pametei jo dukterį?

Tada suprato, kad čia jo brolio būta, nes jie abu labai panašūs vienas į kitą. Kai tik įjojo į miestą, tuoj visas miestas nudžiugo, jį pamatęs. Sužinoję karalius ir karalaitė išbėgo su džiaugsmu jo pasitikti ir klausė:

—     Kurgi tu išbėgai, mus palikęs?

Nei karalius, nei karalaitė nepažino, kad čia ne tas brolis,

Atėjus vakarui, išsivedė karalaitė jaunikaitį į klėtį gulti; tas pro langą pamatė ant kalno žiburėlį ir klausia, kas gi ten žiburiuoja. Karalaitė jam atsako:

—     Nebesakysiu dabar tau, nes kai anądien tik pasakiau, tuoj tu nuo manęs išbėgai.

Dabar jaunikaitis pagalvojo, ar nebus nuėjęs tenai jo brolis, ir būtinai norėjo sužinoti, kas ten yra. Prispirtinai kelis kartus klausiama, karalaitė nenoromis atsakė, kad ten gyvenanti ragana. Po to ėjo gulti, bet jaunikaitis pasidėjo kardą tarp savęs ir karalaitės, ši galvojo: „Kodėl gi šitaip jis daro? Toks pirmiau geras buvo!"

Kai tik karalaitė užmigo, jaunikaitis tuoj atsikėlė, pasiėmė savo žvėris ir išėjo ant kalno, kur gyveno ragana. Nuėjęs rado trobelytę ir joje bobą. Tuoj užkūrė:

—    Kur padėjai mano brolį?

Boba ėmė gintis nežinanti, bet jaunikaitis užleido ją žvėrimis. Nusigando boba ir pradėjo prašytis, kad tik atgintų žvėris. Atnešė tokio vandens, ir kai tik su juo pašlakstė akmenis, tuoj atvirto žmogum jo brolis ir žvėrimis jo žvėrys. Broliai abudu pasisveikino, o ragana norėjo vėl tą vandenį paslėpti, bet jaunis brolis ištraukė iš jos rankų katilėlį ir ėmė daugiau šlakstyti. Jam bešlakstant, akmenys virto žmonėmis ir gyvuliais, kuriuos ragana buvo užkerėjusi, o pats kalnas ėjo mažyn ir mažyn, pagaliau pasidarė visiškai lyguma, ir dabar niekas nebeužstojo saulės.

Paskui jaunis brolis atsisveikino su vyresniuoju ir parjojo namo tėvų aplankyti, o vyresnysis grįžo į karaliaus dvarą ir po uošvio mirties ilgai ir laimingai karaliavo.

Ieškok kaip alkanas duonos.

1595 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
Lietuvių liaudies pasaka
  10 - 12 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU