Dvylika mėnesių

Ar žinai, kiek yra mėnesių metuose?

Dvylika.

O kaip jie vadinasi?

Sausis, vasaris, kovas, balandis, gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis, gruodis.

Kai tik pasibaigia vienas mėnuo, tuoj prasideda kitas. Ir nė karto dar nėra buvę, kad ateitų vasaris, kol neišėjęs sausis, o gegužė aplenktų balandžio mėnesį.

Mėnesiai eina vienas po kito ir niekad nesusitinka.

Bet žmonės sako, kad kalnuotoje Bohemijos šalyje buvo mergaitė, kuri matė visus dvylika mėnesių vienukart.

Kaip ten atsitiko?

Ogi va kaip.

Viename mažame kaimelyje gyveno pikta, šykšti moteris su dukterimi ir podukra. Dukterį ji mylėjo, o podukra jai niekaip negalėdavo įtikti. Ką tik padaro podukra — vis ne taip, kaip tik pasisuka — vis ne į tą pusę.

Buvo žiema. Sausio mėnuo. Prisnigo tiek, jog nuo durų sniegą reikėjo kasti kastuvais, o girioje ant kalno medžiai stovėjo iki juostos pusnyse ir net svyruoti negalėjo, kai imdavo pūsti vėjas.

Žmonės sėdėjo namie ir kūreno krosnis.

Tokiu laiku vieną pavakarę piktoji pamotė pradarė duris, pažiūrėjo, kaip šėlsta pūga, o paskui grįžo prie šiltos krosnies ir sako podukrai:

— Nueitum į mišką, parinktum gėlyčių — snieguolių žiedų. Rytoj tavo sesutės vardinės.

Pasižiūrėjo į pamotę mergytė: ar ji čia juokais, ar iš tiesų siunčia ją į mišką. Baisu dabar miške, ir kurgi rasi tų snieguolių žiedų žiemą? Anksčiau negu kovo mėnesį jos nepasirodo, kad ir kiek beieškotum. Tik pražūsi miške, pusnyse nuklimpsi.

O sesuo jai sako:

— Jei pražūsi, tai niekas tavęs neverks. Eik, tik žiūrėk — be gėlių negrįžk. še tau pintinėlę.

Pravirko mergytė, užsisupo apdriskusią skarutę ir išėjo pro duris.

Vėjas sniegą jai į akis žeria, skarutę nuo galvos drasko. Eina ji, per sniegą brenda, vos išbrenda.

Temsta vis labiau ir labiau. Dangus juodas, o žemė vos mažumėlę tebaltesnė.

Šit ir miškas. Čia jau visiškai tamsu — savo rankų nebematyti. Atsisėdo mergytė ant išvirtusio medžio ir sėdi. Vis tiek, mano, kur sušalti.

Ir štai toli tarp medžių sužibo šviesa. Tartum žvaigždė tarp šakų įstrigusi.

Pakilo mergytė ir nuėjo į tą šviesą. Sniege skęsta, per išvartas lipa. „Kad tik,— galvoja,— žiburys neužgestų." O jis negęsta, jis vis šviesiau dega. Jau dūmeliu pakvipo, ir girdėti, kaip degdami žabarėliai spragsi.

Mergytė sujudo eiti greičiau, priėjo aikštelę, o kai ją priėjo, tai ir nustėro.

Aikštėje taip šviesu, tartum nuo saulės. Vidury aikštės didelis laužas kūrenasi — kone patį dangų siekia. O aplink laužą sėdi žmonės: kas arčiau ugnies, kas toliau. Sėdi ir tyliai šnekučiuojasi.

Žiūri į juos mergytė ir galvoja: „Kas jie tokie būtų? Į medžiotojus kaip ir nepanašūs, į miško kirtėjus — nė to tiek: antai kokie jie išsipuošę — kas sidabro, kas aukso rūbais, kas žalio aksomo apdaru".

Ėmė ji skaičiuoti, suskaičiavo dvylika: trys seni, trys pagyvenę, trys jauni, o paskutiniai trys visai dar vaikiukai.

Jaunieji prie ugnies sėdi, o senieji tolėliau.

Ir staiga atsigręžė vienas senis, pats aukštasis, pats barzdotasis, ir pažiūrėjo į tą pusę, kur stovėjo mergytė.

Išsigando toji, norėjo nubėgti kur, bet jau po laiko.

Klausia ją senis balsiai:

— Iš kur atsiradai? Ko tau čia reikia?

Mergytė parodė savo tuščią pintinėlę ir sako:

—       Turiu priskinti šią pintinėlę snieguolių žiedų.

Nusijuokė senis:

—        Sausio mėnesj — snieguolių žiedų? Mat ko užsimanė!

—         Ne aš užsimaniau,— sako mergytė,— o pamotė atsiuntė čia mane snieguolių ir liepė be gėlių nepareiti.

Tada visi dvylika mėnesių pažiūrėjo j ją ir ėmė tarpusavy tartis.

Stovi mergytė, klausosi, o žodžių nesupranta, tartum čia ne žmonės šnekasi, o medžiai ošia.

Pasišnekėjo jie, pasišnekėjo ir nutilo.

O aukštasis senis vėl atsigręžė ir klausia:

—         Ką tu darysi, jei nerasi snieguolių? Juk jos anksčiau negu kovo mėnesį nė nepasirodo.

—        Miške liksiu,— sako mergytė.— Kovo mėnesio lauksiu. Jau geriau miške sušalti, kaip namo be snieguolių eiti.

Pasakė taip ir pravirko.

Ir štai vienas iš dvylikos, pats jaunis, užsimetęs kailinukus per vieną petj, atsistojo ir priėjo prie senio.

—        Brolau Sausi, užleisk man vietą vienai valandai.

Pasiglostė senis ilgą barzdą ir sako:

—       Aš tai užleisčiau, tiktai Kovui negalima eiti pirma Vasario.

—       Gerai jau, gerai,— sumurmėjo kitas senis, visas gauruotas, su pasišiaušusia barzda.— Užleisk, aš nesiginčysiu!

—       Na, tebūnie, kaip jūs norite,— tarė Sausis.

Jis pastukseno j žemę savo ledine lazda ir prašneko taip:

Speige, poškint paliauki Glūdumose miškų Ir berželio palaukėj Nebelaužyk šakų. Tau pakanka, kad kuosas Iššaldinai!

Ir kad langus šviesiuosius Išmarginai!

Nutilo senis, ir miškas nuščiuvo. Liovėsi poškėję nuo šalčio medžiai, ir ėmė snigti dideliais, minkštais kąsniais.

—       Na, dabar tavo eilė, brolau,— tarė Sausis ir atidavė lazdą jaunesniam broliui, gauruotajam Vasariui.

Tas pastukseno lazda, mostelėjo barzda ir ėmė garsiai gausti:

Vėjai, audros tekvatoja, Viesulai tekaukia. Sniego pūga galingoji, Užpustyk palaukę. Teskamba padangės šaltos,— Žemė tyliai miega... Kaip gyvatės pusnys baltos Raitosi ant sniego.

Ir vos jis taip pasakė, tuoj suūžė šakose smarkus drėgnas vėjas. Ėmė suktis sniego kąsniai, lėkti pažemiu balti sūkuriai.

O Vasaris atidavė ledinę lazdą jaunesniajam broliui ir tarė:

—      Dabar tavo eilė, brolau Kove. Paėmė jaunesnysis brolis lazdą ir drožė ja j žemę.

Tik žiūri mergytė — tai nebe lazda. Tai didelė šaka, visa pumpurais aplipusi.

Nusijuokė Kovas ir uždainavo skardžiai, kiek tik išrėkdamas:

Sniego pusnys greit pajuos Giriose, ant lauko. Ežerėliuos ežeruos Ledo lytys plauko. Bėga debesys žemai, O dangus šviesėja. Žvirbliai, čirkšdami linksmai, Pasitinka vėją. Tamsūs žemės lopiniai Pašaliais matyti, O žilvičių žirginiai Sidabru sušvyti. Nešini tamsiu sniegu, Upeliūkščiai plaukia,— Bunda skruzdės iš miegų, šilumos sulaukę. Girių meškinui visai Nusibodo guolis, čyruliuoja vieversiai, Skleidžiasi snieguolės.

Mergytė net rankom suplojo. Kur pasidėjo aukštos pusnys? Kur ledo žvakės, kurios kabėjo ant kiekvienos šakelės?

Po jos kojomis minkšta pavasario žemė. Aplink visur varva, teka, čiurlena. Pumpurai ant šakų išbrinko, ir jau dirsčioja iš po tamsaus luobelio pirmutiniai žali lapeliai.

Žiūri mergytė, atsižiūrėti negali.

— Ko gi tu stovi? — sako jai Kovas.— Skubėk, mudviem su tavim tik valandėlę, mano broliai duoda.

Mergytė atsipeikėjo ir nubėgo j tankynę snieguolių ieškoti. O jų — baisus daiktas kiek daug. Po krūmeliais ir palei akmenis, ant kupstelių ir palei kupstelius — kur tik pažiūri.

Prisiskynė pilną pintinėlę, pilną prijuostę — ir greit vėl j tą aikštę, kur laužas kūrenosi, kur dvylika brolių sėdėjo.

O ten jau nei laužo, nei brolių nebėr, šviesu aikštelėje, tik nebe taip, kaip pirma. Ne nuo ugnies šviesu, o nuo mėnulio pilnaties, pakilusios ties mišku.

Pagailestavo mergytė, kad padėkoti nėr kam, ir parbėgo namo.

O mėnulis ją parlydėjo.

Nejausdama kojų, pribėgo ji savo duris, ir vos tik įbėgo ji j vidų, tuoj vėl lauke ėmė kaukti žiemos pūga, o mėnulis pasislėpė debesyse.

—       Na kaip? — klausė ją pamotė ir sesuo.— Jau namo parėjai? O gėlytės kur?

Nieko neatsakė mergytė, tik iš prijuostės papylė ant suolo snieguoles ir pastatė šalimais pintinėlę.

Pamotė ir sesuo net aiktelėjo:

—       Tai iš kur tu jų gavai?

Papasakojo mergytė joms viską, kaip

buvo. Tos klauso abi ir tiktai galvas kraipo — nei tikėti, nei netikėti. Sunku patikėti, bet juk šit ant suolo krūva snieguolių — šviežių, žydrų. Dvelkte dvelkia nuo jų kovo mėnesiu.

Pasižiūrėjo viena j kitą motina su dukterimi ir klausia:

—      O daugiau ar jie tau nieko nedavė?

—       Tai kad aš nieko daugiau ir neprašiau.

—       O tai kvailė, tai kvailė! — sako sesuo.— Per kiek amžių kartą su visais mėnesiais susitikai ir nieko daugiau neprašei, kaip tik gėlyčių. Na kad taip aš tavo vietoje, tai būčiau žinojusi, ko prašyti. iš vieno — obuolių ir kriaušių saldžiųjų, iš kito — žemuogių įsirpusių, iš trečio — baravykų, iš ketvirto — šviežių agurkų.

—      Gudri tu, mano dukrele,— sako pamotė.— Žiemą tai žemuogės ar kriaušės baisiai brangios. Būtume pardavusios tą viską ir kiek pinigų būtume gavusios! O ta kvailiukė snieguolių parvilko. Apsivilk, dukrele, šilčiau ir nueik tu į tą aikštę. Jau tavęs tai jie neapmaus, kas kad jų dvylika, o tu viena.

—       Kur jiems! — atsakė duktė, o pati tik velkasi, skarelę tik rišasi.

Motina jai iš paskos šaukia:

—      Pirštinukes užsimauk, kailinukus užsisagstyk!

O mergaitė jau už durų. Išbėgo j mišką.

Eina sesers pėdomis, skuba. „Kad tik greičiau,— galvoja,— aikštę pasiekčiau!"

O miškas vis tankyn, vis tamsyn. Pusnys vis aukštesnės, vėtrų išgriauti medžiai kaip siena stovi.

„Oi,— galvoja pamotės duktė,— ir ko aš išėjau į tą mišką! Gulėčiau sau namie šiltame patale, o dabar — vaikščiok, šalk. Dar galą gausiu čia!"

Tik spėjo ji taip pagalvoti ir tuoj pamatė toli toli žiburėlį lyg žvaigždelę tarp šakų įstrigusią.

Ji pasileido eiti link to žiburėlio, ėjo, ėjo ir išėjo į aikštę. Aikštėje didelis laužas kūrenasi, o aplink laužą sėdi dvylika brolių, dvylika mėnesių. Sėdi ir tyliai šnekučiuojasi.

Priėjo pamotės duktė prie pat laužo, nepasisveikino, malonaus žodžio nepasakė, o pasirinko vietą kur šilčiau ir šildosi.

Nustojo šnekėti broliai mėnesiai. Tylu pasidarė miške. Ir šit stuktelėjo Sausis lazda į žemę:

—         Ko atėjai?

—          Dovanų, — atsako pamotės duktė.—Tegu Birželis man žemuogių į pintinę pripila, tiktai kur stambesnių. O Liepa — agurkų šviežių ir baravykų, o Rugpjūtis — obuolių ir kriaušių saldžiųjų, o Rugsėjis — riešutų pribrendusių.

—         Palauk, — sako Sausis. — Negali būti vasaros prieš pavasarį, o pavasario prieš žiemą. Toli dar iki Birželio mėnesio. Aš dabar miško šeimininkas, trisdešimt vieną dieną čia viešpatausiu.

—         Mat koks piktas! — sako pamotės duktė.— Tik aš ne pas tave ir atėjau. Iš tavęs nieko daugiau ir negausi, kaip tik sniego ir šerkšno. Man vasaros mėnesių reikia.

Susiraukė Sausis.

—         Ieškok vasaros žiemą! — sako.

Mostelėjo jis plačia rankove — ir pakilo miške pūga, susimaišė dangus su žeme. Užstojo ir medžius, ir aikštę, kurioje broliai mėnesiai sėdėjo. Nebesimatė pro sniegą nė laužo, tik girdėjosi, kaip šnypščia kažkur ugnis, spragsi, ūžčiojai

Išsigando pamotės duktė.

—       Liaukis! — sako.

Bet kur tau!

Suka ją pūga, į akis kerta.

Pargriuvo į pusnį, ir apipustė ją.

O pamotė laukė laukė dukters, pro langą žiūrėjo, duris darinėjo — nepareina, ir gana. Ji apsitaisė šiltai, apsikamšė ir išėjo į mišką dukters ieškoti. Tiktai kur tu ką rasi miško tankumyne per tokią pūgą ir tokioje tamsybėje!

Vaikščiojo vaikščiojo, ieškojo ieškojo, pati sušalo.

Taip jos ir liko abi miške vasaros laukti.

O podukra ilgai pasaulyje gyveno, didelė užaugo, ištekėjo ir vaikų užaugino.

Ir buvo — sako žmonės — aplink jos namus sodas, ir toksai stebuklingas, kokio nė matyti niekam nėra tekę. Anksčiau nei visuose kituose pražysdavo tame sode gėlės, įsirpdavo uogos, subręsdavo obuoliai ir kriaušės. Per kaitras ten vėsu būdavo, per pūgas ramu.

—       Pas šitą šeimininkę visi dvylika mėnesių vienu kartu vieši,— kalbėjo žmonės.

Kas čia žino,— gal taip iš tiesų ir buvo.

2475 žodžiai (Skaitysite 14 min.)
S. Maršakas
  10 - 14 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU