Eglaitės deginimas

Pasaka apie kalėdų eglutę.

Prieš Naujus metus Kurše tarnavusi vyresnioji sesuo pradeda kalbėti, kad reikia deginti eglaitę. Niekaip negaliu suprasti, kaip tai galima eglaitę deginti,— klausinėju sesers, ir ji man pasakoja, kad Kurše prieš Naujus metus į kiekvienus namus parnešama iš miško eglaitė, visaip papuošiama, apkarstoma visokiais gardėsiais, žaislais: ant eglaitės šakų pririšama žvakučių. Tos žvakutės uždegamos; tai ir esąs „deginimas eglaitės".

Klausausi sesers pasakojimo ir regiu žalią eglaitę, papuoštą visokių visokiais žaislais, saldumynais, gražių gražiausiai mirgančių žvakučių šviesa.

Kaip norėtųsi iš tikrųjų pamatyti deginimą eglaitės! Kreipiuosi į tėtušį, kad jis parneštų iš miško eglaitę.

Tėtušis klausia, kam man reikią eglaitės. Atsakau, kad deginimui. Tėtušis šypsodamas žada parnešti. Aš matau, kad jis neparneš, nes jis visados taip šypsosi, žadėdamas tai, ko nemano ištesėti. Prikimbu prie tėtušio, prašau, o jis, matydamas, kad aš ne juokais prašau, subara mane, tokius niekus prasimaniusį. Aš vėl prašyti, jis net užpyksta, varo mane tolyn. Man pagalbon ateina sesuo — ji irgi prašo tėtušio.

— Kad ir tu lyg maža,— barasi ant jos tėtušis: — nežinote nė ką prasimanote. Kurgi matyta, kad Lietuvoj degintų eglaites. Kurše tai kas kita, o čia tai tik kaimynai mus pašieptų.

Bet aš prašau, verkiu ir tol verkiu, kol išverkiu eglaitę: tėtušis ant galo pasižada parnešti ir iš tikro pavakary parneša iš miško eglaitę.

Aš su seserimi (tikriau sakant, sesuo, nes aš daugiau kliudau, kaip padedu) įstatome medelį į kryžioką; nupiname iš šiaudų puikiausių grandinėlių ir apkabi- nava jais eglaitę. Sesuo išskaptuoja keturis raudonus burokus ir pririša juos prie šakų; burokuosna įstato žvakigalius; iš likusio nuo lempos aptaisymo spalvoto popieriaus padaro raibą žvaigždę ir pririša prie eglaitės viršūnės; pakabina kelis saldainius, riešutų, obuolių — ir eglaitė papuošta.

Vakare, apsiruošus, pastato eglaitę vidur gryčios ir uždega žvakeles. Tai gražumas! Žiūriu ir negaliu atsigėrėti. Žvakelės taip ir spindi mirga raudonuose burokuose, gražiau negu brangiausiuose žibintuose; auksu spindi šiaudų grandinėlės. O spalvotoji žvaigždė gražesnė už pačią saulę (taip man atrodo). Tik gaila, kad neilgai degė; žvakelės greitai pradėjo temti ir gesti ir bežiūrint visai užgeso. Dabar klupau prie gardumynų, kuriuos, eglaitei degant, gražumo sužavėtas, buvau visai užmiršęs...

Ilgai šią naktį negalėjau užmigti ir ilgai dar paskui sapne matydavau degančias žvakutes ir spindinčią žvaigždę...

517 žodžiai (Skaitysite 3 min.)
J. Janonis
  10 - 27 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU