Eglė žalčių karalienė

Kitąsyk senų senovėje buvo senelis ir senutė. Turėjo juodu dvylika sūnų ir tris dukteris, kurių jauniausioji buvo vardu Eglė.

Vieną vasaros vakarą visos trys seserys išėjo maudytis. Prisipūškinusios ir išsipraususios, išlipo ant kranto apsitaisyti. Jauniausioji žiūri — jos marškinių rankovėje įsirangęs žaltys. Vyriausioji pagriebė mietą ir buvo bešokanti jo varyti. Tuo tarpu žaltys, atsigręžęs į jauniausiąją, prašneko žmogaus balsu:

—        Duok, Eglute, žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats gražumu išlįsiu!

Apsiverkė Eglė: kaip ji galinti už žalčio tekėti! Paskui sako rūsčiai:

—        Atiduok mano marškinius ir keliauk sau sveikas, iš kur atvykęs!

O žaltys vis savo:

—        Duok žodį, jog tekėsi už manęs, tai pats išlįsiu.

Ką darys Eglė, ėmė ir prižadėjo tekėti už žalčio.

Po trijų dienų tėvai žiūri — visas žalčių pulkas bešliaužiąs į jų kiemą. Visi nusigando, o žalčiai tik knibžda aplink namus — karstosi, vyniojasi, rangosi. Piršliai nuslinko tiesiog į vidų pasikalbėti su seniais ir Egle.

Iš pradžių tėvai purtėsi, nenorėjo tikti, bet ką padarys su tokia žalčių knypava! Noromis nenoromis turėjo atiduoti jauniausią, mylimiausią dukrelę.

Žalčiai, gavę marčią, tuoj išlalėjo iš kiemo. Namiškiai Eglę apverkė, apraudojo, ir tiek.

Tuo tarpu Eglė su visais palydovais traukė į pajūrį. Ten ji sutiko dailų jaunikaitį, jos belaukiantį. Šis pasisakė esąs tas pats žaltys, kuris buvo įlindęs į jos marškinių rankovę. Tuojau persikėlė visi į netolimą salą, o iš ten nusileido į požemį, po jūra, kur buvo puikiai išpuošti žalčio rūmai. Čia jie iškėlė vestuves — tris savaites gėrė, šoko, ūžė.

Žalčio rūmuose visko buvo pilna, ir Eglė aprimo, pralinksmėjo, pagaliau visai užmiršo savo tėviškę.

Praėjo devyneri metai. Eglė jau sujaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo, ir vienos dukrelės — Drebulės, kuri buvo visų jauniausia. Vieną sykį vyriausias sūnus besiausdamas paklausė Eglės:

—         Mamyte, o kur gyvena tavo tėvai? Eime kada nors jų aplankyti.

Tada ji atsiminė savo tėvus, brolius, seseris ir visą giminę. Ir parūpo jai,

kaip jiems ten sekasi: ar sveiki, ar gyvi, ar gal jau seniai kurie numirė. Ir baudžias eiti į tėviškę pasižiūrėti, skundžias vyrui: tiek metų nebuvusi savo tėviškėje, nemačiusi savųjų, baisiai jų išsiilgusi.

Žaltys nenorėjo sutikti.

—         Gerai,— sako,— atsilankyti leisiu, bet pirma suverpk šitą šilkų kuodelį,— ir parodė jai ratelį.

Žaltienė įkibo į ratelį, tas burgzdamas sukosi kelias dienas. Verpė verpė, o šilkų kuodelis vis toks, koks buvęs. Mato, kad čia prigavimas: kuodelis, matyt, užkerėtas, o tada ir verpusi nesuverpsi. Eina Eglė pas vieną senę, pas žiniuonę burtininkę. Atėjusi dejuoja:

—         Močiute širdele, pamokyk, kaip tą šilkų kuodelį suverpti.

Senė išpasakojo, ką reikia padaryti.

—         Įmesk,— sako,— į ugnį, kada kūrensis, kitaip niekados nebaigsi verpti.

Eglė parėjusi užkūrė krosnį duonai kepti ir įmetė kuodelį. Šilkai tuoj nupurškė, ir Eglė pamatė, kaip gerą kultuvę, pamatinę besiraitant ant ugnies: tos pamatinės verpiant leista šilkai iš savęs.

Baigusi tokiu būdu verpti, Eglė vėl prašo žaltį, kad leistų nors kelias dienas paviešėti pas tėvus. Dabar vyras ištraukė iš pasuolės geležines kurpes ir sako:

—         Kai jas suavėsi, tada galėsi keliauti.

Apsiavė ji tas kurpes, eina, mina, brūžina į plytas, į akmenis, kur tik prigriebusi, bet kurpės storos, kietos, visiškai nedyla. Minsi neminsi — jų visam amžiui užteks. Eina vėl pas senę burtininkę patarimo prašyti. Senutė pamokė:

—         Nunešk kurpes pas kalvį ir paprašyk, kad pagruzdintų žaizdre.

Eglė taip ir padarė. Kurpės gerai padegė, ir ji per tris dienas jas nuplėšė. Nuplėšusi vėl prašosi vyro, kad leistų tėvus aplankyti.

—         Gerai,— sako žaltys,— bet eidama turi pasikepti bent kiškio pyrago lauktuvėms. Ką gi duosi brolių ir giminių vaikams?

O pats liepė paslėpti visus indus, kad Eglė negalėtų pasikepti ragaišio. Eglė galvoja nesugalvoja, kaip čia atsinešti vandens be kibiro ir užmaišyti ragaišį be indo. Ir vėl kiūtina pas senę. Senutė sako:

—          Paimk raugo, kur lieka nuo duonos maišymo, ir ištepk juo rėtį, paskui pasisemk tuo rėčiu vandens ir užmaišyk jame ragaišį.

Žaltienė taip ir padarė: ištepė raugu rėtį, parsinešė vandens, užmaišė ir

iškepė ragaišį. Tada atsisveikino su vyru ir išėjo vaikais vedina i tėviškę. Pats palydėjo, iškėlė ant jūros kranto ir prisakė, kad viešėtų tėviškėje ne daugiau kaip devynias dienas ir paviešėjusi tojau grįžtų su vaikais namo.

—          Kai grįši,— sako - tai eik viena su vaikais ir, atėjusi ant jūros kranto, taip šauk mane:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas — pieno puta,

Jei negyvas — kraujo puta.

—          Ir jeigu,— sako jis,— pamatysi jūroje atplaukiant pieno putą, tai žinok, jog aš dar gyvas, jei kraujo putą — aš galą gavęs. O jūs, vaikai, šiukštu neprasitarkit, kaip mane šaukti reikia.

Kai Eglė atėjo į tėviškę, ten radosi neapsakoma linksmybė: visa giminė, visi gentys ir kaimynai susirinko jos pažiūrėti. Vienas per kitą klausinėjo, kaip ji ten gyvenusi su žalčiais, ar gražu, ar linksma pas juos, ir negalėjo atsistebėti jos pasakojimais. Visi ją vaišino, meilias kalbas kalbėjo, ir ji nė nepasijuto, kaip devynios dienos prašoko.

Tuo tarpu jos broliai, seserys ir tėvai galvojo, kaip čia padarius, kad jai grįžti nebereikėtų. Ir sutarė, kad geriausia iškvosti iš vaikų, kaip jų motina grįždama šauks savo vyrą, o paskui, nuėjus į pajūrį, jį pašaukti ir užmušti.

Taip sutarę, pirmiausia išsivadino vyriausiąjį Eglės sūnų Ąžuolą į girią ir apstoję ėmė kamantinėti, bet šis apsimetė nieko nežinąs. Pliekė jį rykštėmis, ką bedarė, bet iškvosti negalėjo. Paleisdami namo, dėdės įgrasino, kad nieko nesakytų savo motinai. Antrą dieną išsivedė Uosį, paskui — Beržą, bet ir iš tų nieko neišgavo. Pagaliau išsiviliojo jauniausiąją Eglės dukrelę Drebulę. Toji iš pradžių taip pat sakėsi nežinanti, bet kai pamatė traukiant iš po skvernų rykštes, tuoj viską išplepėjo.

Tada visi dvylika brolių, paėmę dalgius, nutraukė į pajūrį. Atsistojo ant kranto ir šaukia:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas — pieno puta,

Jei negyvas — kraujo puta.

Kai tik žaltys atplaukė, tuoj visi vyrai supuolė ir užkapojo. Paskui, sugrįžę namo, nieko neprasitarė Eglei, ką padarę.

Praėjus devynioms dienoms, Eglė atsisveikino su visa gimine, nuėjo į pajūrį ir šaukia Žilviną:

Žilvine, Žilvinėli!

Jei tu gyvas — pieno puta,

Jei negyvas — kraujo puta.

Suviksėjo, sujudo jūra iš pat dugno, ir Eglė pamatė atplaukiant, atliūliuojant su bangomis kraujo putą. Ir išgirdo iš gelmių savo vyro balsą:

— Tavo dvylika brolių mane dalgiais užkapojo, mano šūkį jiems išdavė Drebulė, mūsų mylimiausioji dukrelė!

Susigraudino Eglė, apsiverkė ir, atsigręžusi į Drebulę, tarė:

Kad tu pavirstum į drebulėlę,

Kad tu drebėtum dieną naktelę

Kad tau išpraustų lietus burnelę,

Kad iššukuotų vėjas galvelę!..

O sūnums taip pasakė:

Stokit, sūneliai, stipriais medeliais,—

Aš, jūs mamelė, liksiuos eglelė.

Kaip ji ištarė, taip ir įvyko. Ir dabar ąžuolas, uosis ir beržas yra visų stipriausieji mūsų medžiai, o drebulė ir šiandien, mažiausio vėjelio pučiama, pradeda drebėti už tai, kad drebėjo prieš savo dėdes ir išdavė tikrą tėvą ir motiną.

1557 žodžiai (Skaitysite 9 min.)
  10 - 25 balsai (-ų)
Komentarai

Tavo komentaras


MENIU