Eglutė

Gyveno kartą prie ežero maža mergaitė, vardu Eglutė. Tiesą sakant, šįmet ji jau nebemaža -— jai sukako ketveri metukai. Rytais ji valgo tiek košės, kad, iš- gramdžiusi lėkštę, gali pasakyti labą rytą žaliai varlytei, nupieštai lėkštės dugne, o vakarais geria tiek pieno, kad, apvertusi tuščią puoduką, pirmoji iš visų kiemo vaikų sušunka: „Valio!" Ir sušunka taip garsiai, kad Bėdžius ima loti, o driežiukas, drybsąs ant rąsto, kūlvirsčia sprunka slėptis tarp čežančių lapų. Eglutė didelė ne tik dėl to, kad daug valgo, bet ir dėl to, kad nieko nebijo. Tik paklausykit.

Nuėjo kartą jiedvi su močiute žoliauti. Mat Eglutės močiutė ne tik visas žoles pažįsta, bet ir žino, kam jos tinka. Todėl ir Eglutė moka atskirti kiškio bulves nuo kiškio kopūstėlių. Ji žino, kad jonažolės — labai geri vaistai, tik ragana kadaise šią žolelę apspjaudė, kad ji negalėtų visų žmonių nuo visų ligų išgydyti. Taigi ėjo močiutė rinkti jonažolių, čiobrelių, šaltmėčių arbatai, o Eglutė įsitaisė namus ant kelmo, garsiai šnekėdama laibu balseliu:

—        Aš esu maža mergytė. Dabar tamsu, lyja, man šalta, aš noriu valgyti. Kas gyvena šiuos namuos?

—        Čia mano namai. Aš esu vilkas. Prašom užeiti ir pasivaišinti,— atsakė ji storu balsu.

—        Ar tu manęs nesuėsi? Ką tu man duosi vakarienės?

—        Gyvenk sau sveika ir linksma, aš tavęs neėsiu. O vakarienės gausi dešrelių su uogiene ir pieno su pipirais.

Neilgai tetruko vilko gerumas. Kai tik Eglutė pavalgė ir atsigėrė, jis ir sako:

—        Dabar parodyk pirštuką, ar jau riebus?

Eglutė žinojo iš pasakų, kad laumės raganos liepia vaikams parodyti pirštuką, norėdamos juos suėsti, todėl atkišo vilkui šakaliuką. Kai tik vilkas užmigo ir ėmė baisiai knarkti, ji tylutėliai čiupo nuo kelmo močiutės paliktą švarkiuką ir jau buvo besprunkanti, ogi švarkiukas sukrutėjo kaip gyvas. Pasilenkė Eglutė ir... ir nieko. Kitas vaikas jos vietoj būtų išsigandęs, ėmęs bėgti ir rėkti, o ji tik sušuko:

—        Močiute, gluodenai!

Ir pasitraukė visai netoli, gal per kokį žingsniuką ar pusantro.

Iš tikrųjų į švarkiuką buvo sulindę penki gluodenai — mama ir ketvertas gluodeniukų, kaip Eglės žalčių karalienės pasakoje. Eglutei močiutė buvo sakiusi, kad gluodenai — visiškai visiškai nepikti, kad jų nereikia mušti, kaip kai kurie vaikėzai daro. Gluodenai sunaikina daug kirminų, vabzdžių ir visokių kenkėjų. Va ir dabar mama gluodenė pakėlė galvą, norėdama ginti savo mažiukus, bet, kai niekas jų nekliudė, vėl ramiai susirangė, tik retkarčiais piktai dėbteldama į Eglutę, kam ji atėmė iš jos vaikų tokį šiltą močiutės švarkiuką. Nuo to laiko šis švarkiukas vadinasi „gyvatiniu", bet tai ne taip svarbu, svarbiausia, kad Eglutė nieko nebijo, net

gluodenų, kuriuos neišmanėliai gyvatėmis vadina. Todėl mes ir sakom, kad ji jau didelė.

Bet kartais Eglutė dar esti maža. Vakarais, eidama gulti, niekaip neužmiega be mamos ir be dainelės. Kai ji dar buvo visai nedidutė, mama ją migdydavo lopšine:

čiūčia liūlia aukso žiedą, čiūčia liūlia rūtų gėlę, čiūčia liūlia mano cukrų, Mano saldumyną.

Kai saldumynas paūgėjo, mama kas vakaras užtraukdavo Eglutės mėgstamą dainelę:

Pargena šargena per Kukulio kiemą. Ką Kukulis veikia?

—     Košelę minko. Iš kokių miltų?

—    Musmirių sutrintų. O kuo ją maišo?

—    Varlės kojele.

Kartais Eglutė užmigdavo, nesulaukusi varlės kojelės, o kartais mamytė turėdavo pasakyti, ką dar Kukulis veikia. Tas Kukulis ir blynelius kepė, ir baleles taškė, ir burbulus pūtė, o kai vieną vakarą mamytė padainavo apie Kukulį: „Mamytės neklauso, niekaip neužmiega, gaus Kukulis beržo košės", tai Eglutė pasakė:

— Nusibodo man tas Kukulis. Gana tos „pargena šargena".

Ir mamytė sugalvojo. Gal ne ji pati, gal radijas pakuždėjo, bet nuo to laiko mamytė migdydavo Eglutę tokia dainele:

Te visad šviečia saulė, Ir dangus būna giedras. Te visad šypsos mamos, Te visad būnu aš.

Nuo žodžio „saulė" Eglutei darėsi šilta ir saldu. Kai šviečia saulė, mamytė leidžia taškytis ežere ir plaukioti, visai rimtai plaukioti. Eglutė eina rankomis smėlio dugnu, o kojomis tabaluoja, taško vandenį. Ešeriukai kad sprunka! Kai šviečia saulė, tada ir žemuogės sirpsta, užtat taip saldu burnoje. Žemuogės gudragalvės, jos slepiasi po žaliais lapeliais, bet Eglutė sugalvojo tokį burtažodį:

Ei jūs, žemuogytės, Kur jūs pasislėpėt? Eikit, žemuogytės, į krepšį Eglytės.

Ir tada išlenda raudonos žemuogių kepuraitės, o Eglutė jas kapt — ir į krepšelį. Žemuogės saldžios, kvepia, ir Tadas taip mėgsta jas, kad Eglutė visai mažai jų namo beparsineša — viską Tadas susiglemžia — tas terlius! Grįžta namo visas murzinas, su raudona burna, ir prausk jį vėl iš naujo!

Ir mama tegul visada būna! Kaipgi be mamos? Kas kasytes supins, kas košytės su vyšnių sunka dūos, kas pašiną iš pirštuko ištrauks, kas priglaus ir paguos, kai Eglutė verkia? Ir kas dainelę vakarais padainuos, kai tamsa iš visų kampų ima vaikų tykoti, kai kiekvienas kelmas miške raguotu baubu pavirsta, o ežerą, šviesų tyrą, smėlėto dugno ežerą, kažin kokia burtininkė užkeikia, juodu liūnu paverčia? Tada taip reikia mamos ir dainelės.

1099 žodžiai (Skaitysite 6 min.)
A. Liobytė
  10 - 11 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

aaa Lapkričio 18 d.
skaiciau sunui 4metu.. ir supratau kad kaskoks sakiniu kratinys.. kazin ka ruko si autore:)
evelina 2014 m.
Labai įdomu kokio knygoje yra šita pasaka?
gabija 2014 m.
labai idomi pasaka man labai patiko si pasaka sauni pasaka

Tavo komentaras


MENIU