Ežio namas

Papartyne atsilošę,

Du beržai berželiai ošia.

Po berželiais — kupstas žemas,

O ant kupsto — ežio namas.

Ežio namas kaip tvirtovė,

Kaip daili pilaitė stovi.

šitą namą daugiametį

Pats Spyglys kadaise statė.

Kas gi dedasi šiame

Miško eigulio name?

Pro langelį kaip akelę Spyglio žmoną saulė kelia. Atsikėlusi Spyglienė, Rūpestinga eigulienė, Puku puku, pus pus pus — Krosnin kaišioja šapus, Kursto ugnį, verda sriubą Ir linksma prie lovų skuba. — Atsibusk, ežy Spygly,— Viso miško eiguly, Atsibuskite, ežiukai, Riestanosiai smaližiukai, Kol sriuba dar neatšalo, Kelkit, sėskite prie stalo! Eigulys pramerkė akį.

—    Reikia keltis, jei pasakė! Atsibudo ir Spygliukai,

Du ežiukai eiguliukai. Atsibudę atsikėlė. Ir nutrūko pasakėlė.

Nenutrūko! Nenutrūko! Eigulys užkandęs rūko. O pupsėdama Spyglienė, Rūpestinga eigulienė, Išbučiavus mažylius, švelniai glosto jų spyglius:

—     Išeinu ir aš, ir tėtė Žalio miško apžiūrėti. Na o judu visą dieną Žaiskit,

Gerkit stirnos pieną, Paragaukite spanguolių Ar saldžių, gardžių raguolių, Dėdės kiškio atneštų. Tik neterškit man grindų, Netriukšmaukit — puku puku — Ir nelieskite degtukų!

—    Mama,—

Sako du ežiukai,— Mudu klusnūs — ne ožiukai, Ne lapiukai — neapgausim, Būk rami, neišdykausim Ir neliesim — puku puku — Nei ^dėžutės, nei degtukų!

—    Taigi žaiskite gražiai! Ir patenkinti ežiai, Savo namą užrakinę, Nupupsėjo per tankynę, Nupuškėjo — pušku pyšku — Apžiūrėti žalio miško.

Pasiliko du Spygliukai,— Du mažyliai eiguliukai. Vienas pieno paragavo, Kitas pelę pasigavo. Pasigavęs — Rita tita — Ją šokdina visą rytą. Cypt pelytė vargana:

—     Pailsėkime! Gana! —

Ir j savo urvą gilų — šmurkšt jnėrė ir nutilo. Du ežiukai — pus pus pus — šniukštinėja po kampus, Uostinėja tamsią landą, Į pelytės urvą lenda. Pūkši, rausias atkakliai, Bet ilgi ežių spygliai, O landa labai mažytė. Kaipgi pelę išprašyti?..

—     Grįžk, pelyte, kur prapuolė Prie urvelio šaukia broliai.

O pelė, gudri pelė — Nė šiu šiu — kaip nebylė... Gal negirdi?.. Gal užsnūdo?..

—     Apgavai, gudruole, mudu! ir, gūžėdami pasuole, Svarsto broliai,

Kaip gudruolę Iš urvelio išvadinti, Išvadinus — pašokdinti. Pirmas pupsi:

—     Man vis knieti Pelę vandeniu užlieti. O antrasis:

—     Ką tu?.. Ką?!.

Juk pelė — ne lydeka, Iš landynės, iš gilios, Neišplauks — priburbuliuos!

—     Na tai,—

Pirmo akys žvilga,— Aš imu žarsteklį ilgą, Žarstekliu ištrauksim ją!

—     Kad pelė — ne žarija! — Antras pūkšdamas prabilo.

—     į pelės urvelį gilų Mes prikaišiosim skiedrų, Beržo lapų, stagarų

Ir užkursime ugnelę. Puls karšta ugnelė pelę, Pakutens nosytę dūmai — Išgaruos visi gudrumai! šoks pelytė iš kertės Nuo ugnies kaip nuo katės!

—      Sumanei geriau kaip tėtė Nei atimti, nei pridėti!

Tu gudresnis už laputę! Ir, po suolu atsipūtę,

Pasismailinę spyglius, Neša broliai lapelius, Neša skiedras ir, užvertę Tamsų urvą, plačią kertę, Nerimauja:

—    Puku puku— Neužkursim be degtukui O paliesim degtukus, Duos mama j kailiukus. Ir tėvelis dar pridės.

Oi, skaudės, brolau, skaudės!..

Du ežiukai susimąstė — Kokią išeitį surasti?..

—     Tu gudriau galvoti moki, Tai galvoki, tai dūmoki,— Tyliai siūlo pirmas brolis.

O antrasis iš pasuolės Į virtuvę nuskubėjo, Ant kėdės pasilypėjo Ir, pagautas linksmo ūpo, Degtukus nuo krosnies čiupo.

—     Nebijok, Išeidama

Neskaičiavo jų mama. Neskaičiavo — nebaisu... Mes nedeginsim visų. Kad mamytė neįtartų, Mums kailiukų neišpertų, Mes tik vieną — čirkšt — Ir pelę

Vėl šokdinam per dienelę! Sumanyta — padaryta. Dirbę, triūsę, visą rytą, Du ežiukai — Pus pus pus — Plykst! ir uždegė lapus.

Spraga lapai, dūmai kyla. Pramuštgalvių šonai šyla. Džiaugias broliai — a ta ta... Strykt ugnelė, strykt pikta, Kyšt raudoną liežuvėlį Ir į šluotą įsivėlė. Pleška šluota suliepsnojus. Strykt ugnelė, lyžt sienojus, Lyžt ugnelė suolą platų... Bus nelaimė — broliai mato. Išsigandę — guru guru —

Bėga, ritasi prie durų, Bando jas atidaryti — Užrakinta! Ką daryti?!. Kur vargšeliams pasidėti?..

—     Gelbėk, mama! Gelbėk, tėti! Verkia broliai susigūžę,

0     ugnis liepsnoja, ūžia.

Žu žu žu — pasieniais rangos, Žu žu žu — pikta pro langus į pakraigę pasikėlė... Ir nutrūko pasakėlė.

Nenutrūko! Nenutrūko! Kiškis šaukdamas nurūko

Į paplentę per šilojus:

—     Žvėrys, kelkitės, pavojus! Ežio Spyglio namas dega! Visas miškas šaukia klega! Bėga žvėrys ir žvėreliai.

—     Tai žinia, kad ją paraliai! O kiškelis nuo dirvono Strykt pastrykt prie telefono.

—     Gaisrinė?.. Kiškis kalba...

j pagalbą! Į pagalbą! Ežio Spyglio namas dega! Ugnyje sienojai spraga! Stogas pleška, pats mačiau! Atvažiuokite greičiau!

Bebrų vadas girdi gandą.

—     Ei, komanda, ei, komanda, Ei, visi ugniagesiai,

Dega ežio trobesiai!

—     Klausom! — Bebrai vadui sako.

Ir iš seno miško trako —

Py py pypt — greičiau už kulką — Mašina raudona dulka. Py py pypt — sutrikdžius tylą, Pro laputės žalią vilą, Pro barsuko guolį ramų, Mašina prie ežio namo Atskubėjo per pušynus. Opa opa — iš mašinos Su kastuvais, su laužtuvais, Su ilgiausiais gesintuvais, šoko bebrai, darbo tvėrės. O kartu su jais ir žvėrys. Atskubėję viens po kito Namą degantį apspito.

šernas iltim smėlį aria Ir knysle į ugnį žeria. Kiškis Piškis skeltalūpis Neša vandenį iš upės. Kiškiui padeda barsukas. Voverė — ir ta čia sukas. Tik laputė — kiau kiau kiau — Slampinėja atokiau. Kaip kempinė susiraukęs, Pro vartus ir vilkas traukias.

—     Ū ū ū, vilkiene, žengiam, Mes abu ugnies privengiami Širdį pykina man dūmai... Mums, be to, ežiai — ne kūmai. Kartą juos nutvert bandžiau — Nosį sau susibadžiau...

Ir nelaukę pro kemsynę Nėrė, gaisro negesinę, Du vilkai savais keliais. Nėrė lapė pabaliais. O name ežiukai rauda:

—    Mama, karštai Mama, skaudai Griebės kiškis už ausų —

Pultų gelbėti — baisu! Pultų briedis plačiaragis,

Pultų šernas juodanagis, Pultų žvėrys — nedvejotų, Jei sudegti nebijotų. Bijo žvėrys, ir gana. O be to —sunki spyna Ant medinių durų kaba. Ką daryti — kinkos dreba?.. Ką daryti — namas pleška?..

—    Laužk duris, kūmute meška! — Neištvėręs bebras tarė. Atšleivojo rudnugarė, Atsiskubino storulė —

Stukt—ir plačios durys guli.

—    Tai šaunuolė, tai stipruolė! — Pro duris išlaužtas puolė Bebras gelbėti ežiukų.

—    Grįžk! — Meškutė jam sušuko.

—    Tu sudegsi, suspragėsi, Niekad saulės neregėsi! Verks bebrienė prie pašlaitės, Ir bebriukas liks našlaitis... Grįžk, pražūsi!..

Bet narsuolis Iš aprūkusios pasuolės Ežiukus du nusitvėrė Ir su jais atgal išnėrė.

—    Ak, vos galo negavau, Kol abu išvadavau...

—    Ačiū, dėde, šimtą kartų! — Žolėje prie kiemo vartų

Du ežiukai kvapą gaudo, Suodžiais pūkši, dūmais čiaudo. O meškutė pro žilvitį Atsirito — akys švyti. Čiupo bebrą, pakilnojo, Jam per šonus patapšnojo.

—    Pagarba, ugniagesy, Tikras didvyris esi!

— Netapšnok,

Negarbink, meška,

Neištversiu — šonai braška!

Prašom laiko negaišinti,

Aš skubu ugnies malšinti! —

Nusipurtęs nuo pečių

Piktą spiečių kibirkščių,

Bebras — liuokt! prie kupsto žemo —

Gelbėt ežio Spyglio namo.

Ir netrukus atskubėjęs Nuo arimų greitas vėjas Pro žilvičių tankius krūmus Išnešiojo gaisro dūmus, Iškedeno virš laukų. Su gausiu žvėrių pulku Bebrai gaisrą numalšino. Bet... iš namo prie beržyno Liko kaminas ir vienos Be langų, be durų sienos. Bebrai ugnį nugalėjo, Plėnis vandeniu užliejo Ir, susėdę j mašiną, Nupypsėjo per pušyną.

Pamažu ir žvėrys dingo. Prie degėsių nelaimingų Parskubėję — pušku pyšku — Vakarop ežiai iš miško šniukštinėja:

—     Kur Spygliukai?!.

O Spygliukai mažuliukai Tyliai verkia — šiurpas krato:

—     Imk, tėveli, diržą platų Ir abiem už degtukus Išvanok mums kailiukus!

Eigulys po kiemą pupsi:

—     Ar jus lupsi, ar nelupsi, Gimto namo po beržais Neišgelbėsi diržais. Prižadėjot — puku puku, Kad neliesite degtukų, Netesėjot pažadų...

Pikta, sūnūs, ir skaudu!., šitaip sunkiai namas ręstas... Vargas vargtas, alkis kęstas... Ant spyglių kiekvienas rąstas, Kiekviena lenta, plyta Per smiltynus parvilkta... Bet vėlu po laiko bartis. Reikia, sūnūs, darbo tvertis! Kol šiaurys neatsibastė, Reikia naują namą ręsti!

Pus pus pus ežiai nelaukę Iš pušyno, per palaukę, Per šilojus, bruknienojus Ėmė ritinti sienojus. Nusipustę kupstą žemą, Ėmė ręsti naują namą. Bet suręsti — ne uždegti... Dirbo dieną, dirbo naktį šeimynėlė atkakliai. Pylės prakaitu spygliai. Kaip stirnaitė per dirvoną Bėgo vasara geltona, Bėgo laikas kaip vanduo. Kol iškilo namo sienos, Apsiniaukė šviesios dienos, Atsiskubino ruduo. Kol ežiai įstatė langus, Pasipylė šaltos drangos, Kol įstiklino duris, Atsibastė ir šiaurys. Bet Spyglys duris uždarė, O Spyglienė šiauriui tarė: —- Nors ir sprogsi iš pavydo Neįleisime į vidų!

Stūgauk sveikas kuo toliau! Po berželiais pagaliau Naujas namas kaip tvirtovė, Kaip daili pilaitė stovi! — Ir stovėsi — Sušuko broliai.— Mudu prižadam nuo šiolei Nei namie, nei šile Nebežaist su ugnelei Patikėk, tėveli, mama, Mudu saugosime namą!

—    Ką gi, reikia patikėti! — Užsirūkė linksmas tėtė.

—    Tikim, sūnūs! —- Pūkšdama Pagyvėjo ir mama. Tik šiaurys irzlus į kiemą

Ėmė švilpti, šauktis žiemą, Nuo beržų lapus nugėlė. Ir nutrūko pasakėlė.

2017 žodžiai (Skaitysite 11 min.)
M. Vainilaitis
  10 - 18 balsai (-ų)
Komentarai

Komentarai

Liveta Gegužės 21 d.
Puiki pasaka. Net įgarsinau, pridėjau garsų - padariau audio pasaką.. Kad vaikams nereiktų skaityti, o galėčiau vakarais paleisti klausyti ;))
Eziukas 2014 m.
Ooo, as ja visa mokejau atminitnai! Neduok die, mama kur skaitydama suklysdavo! Viska pastebedavau ir bardavau. Nors is pati galedavau pasideklamuot, reikdavo, kad paskaitytu.. Kone kasdien:)
rita 2014 m.
labai grazi pasakaite mano vaikams labai patiko
inga 2014 m.
Faina pasaka

Tavo komentaras


MENIU